Mylistos pasakymas, o ypač diskutuojančių reakcija - puikus pavyzdys, ką gali žmogus, mokantis panaudoti oratoriaus ir sofisto (jokio blogo atspalvio!) gabumus.
Taigi, diskutuojama skaitytojas-rašytojas plotmėje. Valdžios-pavaldumo ("kas yra karalius", tarnystės-ponystės (iš diskusijų: "kas kam tarnauja", "tarnauja menui"), savotiškos ubagystės, nelygiavertiškumo klausimas net nediskutuojams. Jis preziumuojamas... Žodžiu, net nepradėję diskusijos su Mylista jūs ją jau pralaimėjote.
Kodėl, ponios ir poniai? :)
Skirstyti į rašytojo ir skaitytojo karalystę būtų prasmė tik tuomet, jei geras rašytojas neturėtų empatijos, jei jo galvoje nebūtų bent jau dalies tų žmonių, kurie vėliau tampa jo skaitytojas.
Bet jei čia klausimas apie tai, kas svarbiau, „nuoširdumas sau“ ar „empatija“, tuomet jį keliantis asmuo ko nors vieno iš šių dalykų neturi...
Nei vienas nepabuvęs skaitytoju netapo rašytoju. Nei vienas negalėjo Tapti skaitytoju jei nebūtų rašytojų. Taigi susideda, pasidaro klausimas analogiškas: Kas pirmiau atsirado, vista ar kiaušinis.
Ne, tema vis dėl to nesamoninga, nes tai neturi jokios reikšmės, vieno ar kito požiūris ir turbūt į tas dvi stovyklas visų rašančių negalima suskirstyti, o net jei ir būtų galima, vistiek svarbus tik rezultatas
Tuomet kaip išmatuoti meno svarbą? Kas ją išmatuoja rašytojas ar skaitytojas? Turbūt pastarasis. Tuomet jis ir yra karalius?
Bet tai visvien neturi nieko bendra su rašytojo požiūriu, haha.
Tai kam kam, menui tarnauja. Turėtų, hm, nežinau, priklauso - gerai mokytis groti, jei muzikantas, jei piešia piešti, o jei jau rašo, tai raidelių mokytis, raityti alfabetą savam sąsiuvinukyje.
Rašytojas tėra gerai įvaldęs savo amatą pono M. įrankis, pro kurį šis ir atsiskleidžia. Na, jei išvis atsiskleidžia, retkarčiais.
Pats vertinimas greičiausiai priklausys nuo to, kiek menas svarbus. Ar ne?
Bet rašydamas rašytojas turėtų visų pirma iškelti save ar skaitytoją?
Kailas sakė: "Kam patinka žaisti lengvus tekstų „žaidimus“? Atsakymas: tikrai ne man. Ir jau padarius pragaištį sau rašant tokius tekstus, natūralu, kad užvirsiu tokią pat pragaištį ir beskaitantiems. Jei kas nors ras tame malonumą - nepakartojama. Įsiūtį - neneigsiu, šaunu ne ką mažiau."
Klausimas turbūt yra labiau apie tai, kam tarnauja rašytojas kurdamas, sau ar skaitytojui?
Sakyčiau sau, visų prima rašydamas turi būt atviras prieš save. Bet rašydami tekstus žinome, kad juos publikuosime, kur kūrybos procese kūrėjo galvoje turėtų būti skaitytojas? Jo iš vis neturėtų ten būti?
Galima veltis į visokias filosofines diskusijas. Tik kas iš to?
Vienas be kito niekaip negali. Būtų kaip ir lygiosios. Tik, tik vienas pastebėjimas - karaliauja visai ne rašytojas, visai ne skaitytojas, karaliauja kūrinys. Kažkas aukštesnio, pranokstančio abu kartu sudėjus atmetus palyginus paneigus ir t.t. Gal kažkas karališko nusileido skaitytojo ir rašančiojo sąjungos kūdikėlyje. Na, tuo atveju, jei tikrai apsilankė pats ponas Menas.
Po Kailo Spenserio kūriniu lyg ir prasideda įdomi diskusija, bet vieta jai juk čia!
Dažnai ši svetainė pavirsta nuoskaudų sakykla, dažnai vartotojai tiesiog kvailioja, bet faktas yra faktas, čia yra daug protingų ir įdomių žmonių, todėl visi diskutuokime, sutinkat?