"Lūžio taškas", beje, irgi planuotas. Yra laboratorijų komplekso projektas padarytas, kad pačiam būtų lengviau sekti, kur mano droidė bėgioja.
Beje, kaip planavimo priemonė, man labai patiko žaidimas "Minecraft". Juo sumodeliavau požemių pasaulį savo kūriniui ir kai nerašau, tai lakstau po virtualius požemius, generuodamas idėjas. Labai palengvina visų įvykių vizualizavimą.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-19 07:01
Antras "Velnių medžiotojas" yra planuotas iki galo, bet gana dideliais "kąsniais", per daug nesismulkinant. Nukrypimų buvo vos pora. "Skaidula" - irgi plotingo produktas. Praktiškai be nukrypimų.
Dabar rašau vieną didelį kūrinį grynai plano pagrindu, nukrypimų kol kas nėra (fantastai, beje, žaidė to kūrinio pagrindu padarytą RPG :) ) Tiktai, kaip Valkas minėjo - reikia prisiversti sėsti tą planą vykdyti. Kūrybos, žinoma, tame vis dar yra, bet didžioji dalis jau seniai permąstyta, pervirškinta vos ne iki smulkmenų. Ir nereikėtų lyginti mūsų plotingo su kokių nors amerikonų plotingu. Jie ten samdosi rašytojus, kad nudirbtų visą juodą darbą už pačius planuotojus. Arba tikriausiai reikia būti konkrečiu grafomanu, kad jaust kaifą užpildant tuščius puslapius pagal planą. Man asmeniškai didžiausia laiko dalis iššvaistoma ieškant epizodų, kurie būtų ir man nenuobodūs, ir pagal planą tiktų. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 23:55
Gal klystu, bet jei detaliai suplanavęs siužetą galvosi, kad "per 10 minučių" tik fukt ir parašysi romaną - nieko neišeis. Pats rašymas - per daug sudėtingas procesas, net jei viskas ir suplanuota. Būtinai kas nors nuslys, kažką reikės keisti, atsiras naujų minčių ir t.t., taigi "plotingas" niekada nebūna visiškai sterilus. Neįmanoma, kad būtų.
Bet gal čia tik man taip. Kartą su vienu veikėju iš šios svetainės pabandėm panašiai - praleidom turbūt geras dvi savaites sukiodami siužetą ilgai apysakai, planuodami detales, prirašėm, bendroj sudėty, turbūt dešimtį puslapių. Kai atėjo laikas rašyti - tiek siužetas, tiek sumanymas, tiek visa kita pradėjo slydinėti nuo susigalvoto plano, atsirado begalė naujų dalykų kuriuos žūt būt norėjosi įpinti, o ir rašėsi sunkiai, kiekvieną kartą sėsdamas tęsti savo dalies jaučiausi lyg tai daryčiau per prievartą. Taip tas mūsų projektėlis ir užsilenkė, bent jau šiam laikui. Panaši istorija juk atsitiko ir su ta grandiozine rašyko fantastų kosmoopera - mėnesį visi breinstormino kaip pašėlę, parašėm romaną apie romaną, o kai atėjo laikas pagaliau kažką doro sukurti susigalvotame pasaulyje - šnipštas. Tai va. Turbūt esmė tame, kad toje stadijoje, kurioje gyvena absoliuti dauguma rašyko prozininkų, kūryba yra šiek tiek per spontaniškas dalykas doram plotingui, tai ir iš komentarų šioje gijoje matosi, ir iš kūrinių. Prisipažinkit - ar yra bent vienas, suplotinęs didesnės apimties kūrinį? Jei ranką pakels Omnia, nenustebsiu, bet visi kiti kažin, kažin. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 23:48
stalčiau 2012-08-18 05:06, čia ne ta sistema, tokiems pasiūlymams. ir ar nenukrypta nuo temos. nors pasiūlymas neblogas.
kai žmogus vartoja tokius žodžius kaip niekada, visada, niekur, visur, nesvarbu apie ką kalbėdamas, galima pagalvoti kad jis perlenkia. na, o aš pasakysiu — tikrai nesutikau nė vieno žmogaus čia, realiai nė vieno kuriam reikėtų kritikos ar kuris bent vartotų tą žodį teisingai. kokia dar kritika. neišgalvokime nei veiksmo, nei žodžių be charakterių, nebūkime pantseriai. čia svarbūs tik savos draugijos nuvalkioti šou elementai. ir savi šoumenai. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 14:27
Na štai, luome jau galima pasinaudoti snaigės metodu, tiesa, kiek supaprastintu.
Jo kūrėjas R. Ingermanson parduoda savąją įrankio versiją po 100 USD (manoji yra nemokama). Skaitant apie patį metodą, man susidarė gražus klaidingas įspūdis, kad romano konstravimą įmanoma suspėti per mėnesį, paskui belieka tik jį parašyti. Snaigės įrankis, kuriuo kviečiu pasinaudoti, esą, turįs palengvinti tą konstravimą. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 10:13
Lengvai, va dėl to nesmagumo rašyti aš ir sakau, kad rašymas - tai didžioji dalis DARBO. Ir man, kaip planuotojui, būna labai džiugu, kai veikėjai mane priverčia keisti tam tikras siužeto dalis.
Beje, suplanavus visą kūrinį, dar nereiškia, kad teks nuobodžiauti. Kartais būna įdomu ieškoti, kuo užpildyti tuštumas tarp planuojamų siužeto vingių. Galima daryti paprastai - nuėjo ir kažką padarė, kažkas nutiko. Taip, nuobodu. O galima įpaišyti kažkokį siužetą iš savo kasdienybės, kur koks pasitaikė įdomesnis ir kuris neturi pernelyg daug įtakos kūrinio linijai. Svarbu tokių turėti sukaupus. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 06:53
Kreipiuosi į bent kiek didesnio formato prozos kūrėjus. - nepriskiriu saves siai kategorijai, bet davaj vis tiek pasisakysiu.
As tarkim visada rasau is lempos - tikru tikriausia panstere. Bet ka mes turim? Ogi moku vaizdingai parasyti, bet istorijos ir charakteriu sukurti - ne. Ir ta pripazistu. Todel vis bandau pasidaryti plotere, bent jau siek tiek, o tada ateina sunkioji dalis. Kai viska bandai isdelioti ir nieko nepamirsti ir viska susirasyti ir galiausiai pasidaro baisiai sudetinga ir nebesmagu rasyti. Kitaip tariant perbegu nuo vieno krastutinumo iki kito.Bandau surasti viduriuka, bet sunku su tais viduriukais O_o Bet bet kokiu atveju, esu tikra, kad norint parasyti ilga romana ar pasakojima reikia tureti kokiu 60proc ploterio ir 40 proc pansterio. Ura. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-18 05:06
Man pasirodė, kad šioje gijoje susikūrė visai virkšopinė nuotaika, tad nesusilaikau ir duodu nuorodą į išverstą (svetimą bet artimą) mintį apie tris dalykus, kurių pagrindu galima būtų susikurti „vorkšopo bendruomenę“ čia, rašykuose:
http://www.rzu.lt/?2012-08-13 Tie trys dalykai, apibendrinus, yra tokie: * altruizmas (kiekvienas atiduoda daugiau, negu gauna) * konstruktyvumas vietoje reitingų * negailestinga meilė (noriu gero, bet nevynioju į vatą) Su tuo susijęs vienas svarbus samprotavimas (http://diymfa.com/2012/06/29) apie tai, kad autorius turėtų išklausyti sau skirtos kritikos, niekaip nereaguodamas. T.y. autorius, kurio kūryba yra (konstruktyviai, be konkurencijos, atidžiai ir nepadlaižiaujant) aptariama, patalpinamas į virtualų burbulą (nieko nesako, atidžiai klauso). Mūsuose tai galėtų atrodyti taip: autorius nekomentuoja po savo kūriniu. Nes tikslas nėra diskusija. Tikslas yra kuo daugiau pasiimti iš konstruktyvios kritikos. Savo tiesą įrodinėti reikia ne komentarais, o kūriniais. Žinoma, autoriams - realių vorkšopų dalyviams leidžiama užduoti klausimus pabaigoje (pasitikslinti, ar jie gerai suprato, kas jiems buvo sakoma). Mūsuose tą dalyką atitiktų tiesioginės žinutės komentuotojams (tik jose turėtų būti ne atsikertama, o pasitikslinama). Kažkodėl man atrodo, kad geri pavyzdžiai gali būti užkrečiami. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-17 19:57
Kita vertus, Strindbergas - XIX a. realistų, kurie išgirdę žodžius "literatūra" ir "menas" viename kontekste griebdavosi už revolverio, atstovas. Tiksliai nežinau (o vikipedijoj dabar ieškotis tingiu), bet berods jis, kaip ir Zola ar ten Balzakas, laikė save mokslininku, o romaną - priemone išskrosti visuomenę ir išdėlioti jos vidurius prožektorių šviesoje, kad visi galėtų pasigrožėti ir susimąstyti apie savo niekingą gyvenimą. Tai kaip ir reikalauja apgalvoti viską iki menkiausių smulkmenų. Bent jau charakterius tai tikrai.
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-16 15:07
Strindbergo „Vienišo“ herojus – rašytojas – pripažįsta esas pantseris: pritrūkęs minčių finalinei kūrinio scenai, įdėmiai pažiūrėjo į graviūrą nuomojamame kambaryje, ir – įspūdinga scena iškart gimė. Panašu, pats Strindbergas taip pat nevengia šio metodo, sprendžiu iš kelių jo skaitytų romanų padrikumo.
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-16 05:30
Įdomiai jūs čia. Viena iš vietų, kur tai aptariama, štai čia:
http://diymfa.com/2012/05/14 Tikriausiai, atsakymas (p ar p?) labai priklauso nuo formato. Jei rašai apsakymaitį fantastikos konkursui, tai tikrai tuomet pakanka Flax-metodo (sugalvojį pabaigą ir pradžią, o tuomet parašai visai ką kitą). Snaigės metodas (beje, ar būtų norinčiu su juo pažaisti?), panašus į Valko aprašytą Strugackių, tikriausiai beveik būtinas romanui (ar jų serijai). Yra ir tarpinių žanrų (rašykuose tai būtų - fantastikos serialas), kada išsami snaigė savo simbolių skaičiumi tikriausiai prilygtų paties kūrinio apimčiai, todėl vietoje jos tikriausiai labiau tiktų kokia nors „aptirpusia snaigė“ (kuriamame modelyje bus įmanoma išbandyti ir tai). Buvo velniškai įdomu sekti šios diskusijos komentarus. Mėgčiau, jei daugiau kas atsilieptų (net jei ir dar vienas murakamis ar flaxas). Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-15 12:19
o gal kalbat apie jo, kaip rašytojo darbo ir gyvenimo būdo aprašymus, mistiškumo plotmėj. panašius į Tamsioji pusė ir kitus. čia apie Kingą
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-15 12:13
Valkui ar bet kuriam kitam.
daug laiko praėjo nuo tada, kai lioviausi skaitęs Kingą. gal pasakytumėt kokį Kingo kūrinį turit omeny. o šiaip jau, tai dar noriu pasakyt, kad nelyginčiau Kingo su Brownu, paskutinysis, manau, yra žmonių bukaprotiškumo įsikūnijimas. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-15 11:22
Norėdamas parašyti komentarą šitam klausimui pagalvojau, ką noriu pasakyti, sugalvojau pradžią ir pabaigą. Deja, gavosi visiškai kitaip ir pasakiau visiškai ne tai, ką norėjau.
Simptomatiška. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-15 02:06
Mano rašymo stilius yra dar tik įžanginėje stadijoje, bet dažniausiai atsitinka taip, kad galvoje iškyla situacija ir ją vystant pasimato ir siužetas, ir personažai, ir dialogai.
Bet ir labai dažnai atsitinka, kad bepradedąs rašyti nuo kažkokios situacijos tu susipainioji ir įstringi akligatvyje ir reikia mesti visą reikalą. Bet nauda ta, kad tai nebloga praktika, o ir naujų minčių iš to prisirenki. Apgalvoti prieš rašymą viską taip kaip koks Dostojevskis manyčiau yra kur kas brandesnio, klasiškesnio ir išmintingesnio rašytojo bruožas, o gal ir charakterio, asmenybės savybė. Juk pradėti nuo galvoje kilusio vaizdo ir jį plėtoti neaišku kaip ir kur, pasikliaunant miglota nuojauta, gali bet kas, nes tam nereikia patirties, o tik priemonių. Manyčiau, kad ir dabartiniai skaitytojai labiau mėgsta tokį kliedesio principu parašytą tekstą, nes autorius žengia koja kojon su skaitytoju ir todėl laisvai gali istoriją manevruoti ir skaitytoją įklampinti į beprasmius siužeto vingius ir neaiškius dialogus (kas labai patinka šiuolaikiniam perdėm neišlavintam, duonos ir spektaklio trokštančiam skaitytojui), juk taip rašant atsiveria didesnės galimybės manipuliacijai. O vat rašant prieš tai įgyjant gyvenimišką patirtį, mistinį regėjimą ar pamatant nuostabų reginį, kurį žūt būt trokštama papasakoti, taip perduodant kitiems ir įamžinant, yra labai sudėtinga bandyti manipuliuoti, nes prieš tavo akis iškyla tai, ką tau reikia parašyti, tu negali labai ten kažko pakeisti, nes tai jau nesiderins su tuo ką nori pasakyti, o ir šiaip, jei autorius nori perteikti idėją, kurią išgyveno, jam nelabai ir rūpės kaip tai priims kiti, nes rašo vedamas aukštesnio tikslo. Taigi, manyčiau, kad kuo jaunesnis, nors išimčių tikiu, kad yra, kuo labiau nepatyręs, tuo labiau norisi greitai išgarsėti rašymu į orą ir t.t., todėl ir tie rašymai kartu su skaitytoju, jei juos perpranti tobulai, padaro tave tos dienos žvaigžde, bet tikrai nepalieka nieko kitoms kartoms, nes tai kas valdė tavo proocesą buvo taip trapu ir neilgaamžiška. Ko nepasakysi apie kitą barikadų pusę. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 21:13
fish_and_pottery, čia jau priklauso nuo rašytojo stiliaus - Bredberio kūrinius būtent personažai ir tempia, taigi nenuostabu, kad jiem skiria daug dėmesio. Nors kartais man atrodo, kad jis bent jau kūrinių pabaigas tikrai rašydavo ekspromtu, o didžiąją dalį siužeto linigos būdavo apgalvojęs. Gal klystu. Kad Kingas "kasinėja", manau, paaiškina tai, jog paskutinius dvidešimt metų jam nieko naujo atkasti taip ir nepavyko - jei pradedi rašyti nuo galvon šovusios scenos ir toliau vystai pakeliui, natūralu, kad istorija gali nuriedėti tam tikrais "bėgiais", kitose istorijose pramintais takais. Tie bėgiai labai jau pasireiškia tame paskutiniame Kingo romane, kurį jis nuolat perrašinėja jau galai žino kiek metų ir vis išleidžia kitu pavadinimu. Jei istoriją pradedi kurti nuo siužeto, gali daug lengviau pakoreguoti reikiamus momentus, kad skaitant nebūtų to bjauraus jausmo - "kažkur aš šitai jau mačiau... ir ne vieną kartą". Kingui, Braunui ir kitiems minkštaviršelių blokbasterių štampavimo fabrikams rašymo būdo pakeitimas, mano diletantiška nuomone, praverstų.
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 19:39
truputėlį užtrukau, leisdamasis ieškoti paminėtų terminų ne tiek pagal prasmę, kiek paraidžiui, Plotter bei Pantser įvairiose knygelėse ir nesidairydamas interneto platybėse. abu jie, aiškiai yra specifiniai, galbūt dažnai naudojami, bet nė vienoje iš daugybės knygelių apie rašymą jų neaptikau. kadangi pantseris apskritai yra išvestinis žodis, tikriausiai dėl to nepaminėtas niekur, apie plot kalba daugelis autorių.
S. King apskritai labai sudomino, nes kalba apie apie keletą plot linijų. R. Bradbury plot skaido į daugelį smulkesniųjų dalių, įvairiai paruošiant skaitytoją, supažindinant jį su detalėmis. Tiek minėtieji rašytojai, tiek kiti, rodos sutaria dėl vieno dalyko, kad einant prie galutinio tikslo, pirmiausiai imamasi veikėjų charakterizavimo. Bradbury siūlo nesigilinti į smulkmenas, bet viską leisti daryti veikėjų charakteriams. taigi pirmiausia, užsiimama charakterių organizavimu (minėtasis Organizing). Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 17:23
Skirtingai nuo Strugackių, Styvenas Kingas save priskiria pansterių kategorijai. Kažkur skaičiau, kad jam rašyti knygą - panašu, kaip archeologui imtis kasinėjimų. Reikia žinoti, kurioje vietoje daugmaž kasti, kad kažką atrastum. Bet ką atrasi - nežinia. Tai su kastuvu, tai su šepetuku, žodis po žodžio atsidengia knyga, iš pradžių atrodo lyg dinozauro griaučiai ar valdovų rūmų griuvėsiai, bet galų gale paaiškėja, jog tai "Švytėjimas".
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-14 14:22
Kažkada skaičiau Strugackių komentarus jų pačių kūriniams, ir mane sužavėjo tai, kaip jie kartais rašė. Pagal Stalčiaus klasifikaciją tai turėtų būt kažkoks superplotingas: A ir B dažniausiai pradėdavo nuo pagrindinės minties - ką jie norėtų pasakyti kūriniu, ir užrašydavo tai trumpu sakiniu. Tada išplėsdavo sakinį, detalizuodami būdą, kuriuo perteiks pagrindinę mintį. Po to pakeisdavo visa tai trumpu siužeto aprašymu, gal kokio puslapio ilgio. Vėliau po truputį detalizuodavo siužetą, įterpdami charakterius, scenų apmatus ar panašiai, ir tik galiausiai užpildydavo tarpus dialogais, aprašymais, kuriuos sujungdavo į romaną. Visiškai jokio nuoseklumo, kūrinys auginamas nuo vieno sakinio vis plečiant jį, pridedant kažką, formuojant skeletą, ir galiausiai aplipdant mėsa.
Gal kiek idealizuoju tokį būdą, bet manau, jis yra tobulas norint sukurti itin sudėtingą istoriją, bei kartu nenutolti nuo pagrindinio sumanymo. Ne visi Strugackių kūriniai buvo taip rašyti (berods net ne dauguma), ir ne dyvai - šitoks receptas reikalauja nežmoniško pasiaukojimo, juolabt nei vienas mano skaitytas minėtų autorių romanas neturi tiek sudėtingos istorijos, kad ji reikalautų superplotingo. Kita vertus, manau, koks nors Bulgakovas vargu ar galėtų popieriuje perteikti savo neįtikėtinai susuktus siužetus kitokiu būdu. |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |