Tai, kad karkvabalis nemąsto nei apie aerodinamiką, nei apie oro molekules, visai nereiškia, kad jam skrendant oro molekulės išnyksta, o aerodinamika nustoja veikusi...
Mano pacituoti apibrėžinai yra ir ribiniai, ir itin ironiški. Tikriausiai ir aš nesu grynas ploteris, nors nepajėgiu sėsti rašyti tol, kol neimu bent jau miglotai suvokti, ką noriu pasakyti (į kurį kalną užlipti).
Žinoma, kai jau rašau, tuomet patiriu ir tą kelnių efektą: kai pirštų galiukai nuo rašomo teksto įsielektrina, o pasąmonė daugiau neberaginama pati kaišioja perliukus.
Ten, kur perskaičiau apibrėžimus, minimi abiejų kraštutinumų pavojai.
Ploteriai, esą, iššaudo visą apkabą besiruošdami ir rašyti jiems tampa neįdomu (beje, pats ką tik radau, mano galva, visiškasi idijotiškus character sheet, su milijonu klausimų apie personažo kilmę, dantų šepetuko spalvą ir sapnų pobūdį, kurie iš tikro galėtų nužudyti bet kokį norą rašyti).
O pantseriams sunku ką nors keisti, patekę į siužeto akligatvį, jie yra priversti perrašti galybę sakinių (t.y., viską, o ploteris tokiu atveju tik perlanksto siužetą, prieš imdamasis rašymo).
Visa tai tirštinimas ir ribiniai atvejai. Sveiko proto ploteris nežiūri į pasirengimą, kaip į dogmą (jei jam norisi, gali daug ką peršokti), o sveiko proto pantseris net jei ir tik apsimeta, kad rašo be jokio vidinio plano, visvien jį turi.
Man pačiam pasirodė, kad vien susimąstymas apie tai, kokios strategijos laikaisi ar ketini laikytis pats padeda nuo grafomanijos dayg labiau, nei kuolai ar neigiami komentarai.
Turiu omenyje, kai karkvabalis susimąsto apie oro molekules ir aerodinamiką, jis jau savaime šiek tiek atsiplėšia nuo žemės...
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 19:39
Aš, vajė vajė, atrodo pakliūnu į ploterių kategoriją. Kai yra kažkokia idėja, sumanymas iš anksto ir planas, kaip tai turėtų susidėlioti, tai tada nesunku rašyti. Dažnai berašant atsiranda kažkas naujo, įdomesnis variantas, nei tas, kuris buvo sugalvotas nuo pradžių. Tada jį pritaikai.
Nemanau, kad vienas ar kitas būdas yra pranašesnis. Yra garsių ir pripažintų (ir gerų) rašytojų, kurie rašo vienu metodu ir kitu. Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 12:07
Nesu teorijų mėgėja, todėl nematau reikalo dėlioti įvairių kūrybos būdų į tam tikrus stalčiukus. Na, bent jau savojo tikrai negalėčiau.
Man rašymas yra procesas, o kūrinys - gyvas organizmas. Ir man visai neįdomu būti, kaip čia minima, "rašytoju, kuris didžiąją dalį savo laiko sugaišta romano konstravimui („organizing“), o paskui per 10 min. jį parašo". Aš kuriu berašydama. Ne, nesupraskit neteisingai, tikrai nėra taip, kad sėsdama prie kompo nežinau ką ir kaip rašysiu. Paprastai turiu aiškią temą, išeities tašką ir tikslą. Tas tikslas gali būti palygintas su laboratoriniu tyrimu: įmetu savo išgalvotus veikėjus į iš anksto sukurtą terpę ir žiūriu, kuo viskas pasibaigs (sakysim, kas nutiks žmogui, jei iš jo atimsi viską, kas jam brangiausia; kuo baigiasi gyvenimas, kai darbas užgožia realybę; koks gali būti nuotolinės draugystės rezultatas ir t.t.); palaipsniui įmaišau naujų elementų, panaudoju katalizatorius, jei reakcija nepakankama, keičiu sąlygas ir t.t. Ir be abejonių pati esu ta, kuriai labai rūpi sužinori, kuo viskas pasibaigs. Man labai patiko kažkada skaitytos H.Murakami mintys šia tema, ne visai su juo sutinku, bet vis tiek pasakyta gerai: : (...) Mudu su skaitytoju esame tame pačiame lygmenyje. Kai pradedu rašyti istoriją, aš visiškai nežinau, kuo ji baigsis, ir nežinau, kas nutiks kitą akimirką. Jei žmogžudystė įvykdoma knygos pradžioje, aš nežinau, kas yra žudikas. Rašau tą knygą todėl, kad noriu tai sužinoti. Jeigu žinočiau, kas yra žudikas, nebūtų prasmės rašyti tą istoriją." Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-12 15:45
Na, bet kurio ilgio prozos tekstas man šiek tiek panašus į alpinizmą.
Rašydamas tik neaiškiai jauti, kas tavęs laukia, tačiau atraminiai kuoliukai ir išankstinės stambaus plano nuotraukos labai praverčia. Antraip gali taipo ir nepatekti į jokią viršūnę, o tik suksi ratus kalno papėdėje... Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-12 15:16
tik permetu savo žinutę iš autoriaus namų į diskusijas, nes autorius turėtų ką atsakyti )
— aš nerašau romanų, kaip jau minėta buvo. trumpų naracijų nekonstruoju, savaime juk viskas klostosi. konstruktoriais tampama. baigus rašymo kursus ar rašant iš reikalo, kai galvoje nieko nėra, o idėjos vystomos tik planingai, laikantis punktų. trumpiems pasakojimams, visokios konstrukcijos gali labai pakenkti, gal ir todėl, dauguma tekstų atrodo jau mirę, nors ką tik parašyti. 2012-08-12 14:53 Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-12 12:38
Man patinka turėti kažkokius bendrus rėmus, kuriuose siužetas gali varijuoti. Aišku, pasitaiko atvejų, kai bevarijuojant pats rėmas ima ir neatlaiko, bet tai netgi dar geriau.
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |