Man kartais atrodo, kad jaunieji autoriai turi iškreiptą suvokimą apie įdedamo darbo kiekį berašant tikrai rimtą kūrinį (nesvarbu, ar fantastinį, ar dar kokį nors). Bent jau prozos skyriuje vaizdelis toks - įmeta per kelias minutes sukurptą tekstą ir - garbinkite mane, aš jau rašytojas. Kiek man yra žinoma, rimti rašytojai dirba ne ką menkiau už statybininkus, ypač jeigu pragyvena vien tik iš rašymo. Netgi toks žinomas autorius kaip Murakami kasdien po kelias valandas sąžiningai rašo (buvo interviu su juo kažkuriam portale įdėtas).
Va va, gana nemažai tiesos čia Fuko pasakė.
Ir man net nesuprantama, kaip autoriams nenuobodu pasakoti skaitytojams apie tai, ko neišmano, jau nekalbu apie moralę. Aš asmeniškai esu bandžiusi rašyti apie tai, ko beveik neišmanau ir staiga net šleikštu nuo viso to pasidarė, o kai pasakoju tai, ką gerai išmanau - va, tada tai nežmoniškas smagumas pagauna.
Beje, kas įdomiausia - tuo neišmanymu Lietuvoje užsikrėtę ne tik autoriai, bet ir skaitytojai, net literatūros žinovai. Esu patyrusi, kad parašau apie tai, kuo nė kiek neabejoju, o jie šaukia - nesamonė! Ir jaučiasi teisūs, tokie teisūs, kad nors imk nusišauk! O gal jie iš tiesų teisūs, nes Lietuvoje to tikrai nebūna, o kaip jau ten "likusiame" pasaulyje - koks ten skirtumas. Juk apie vyrų paliktas moteris arba prasigėrusį sovietmečio kolūkietį paskaityti smagiau, nes tai mums žinoma ir suprantama. Arba, blogiausiu atveju, apie tai, ką galėtų jausti, galvoti ir daryti bet koks kitas pilietis, gyvenantis pagal įprastas lietuviškas normas. O visa kita - ai, kam į tai gilintis, čia ne mūsų daržas.
Liūdna...
parašyti gerą prozos ar tos pačios fantastikos gabaliuką yra labai sunku, tam reikia žinių (rašoma tema), kantrybės ir daugelio kitų dalykų.
apskritai kalbant, lietuvių prozoje vyrauja (dabar svarstau, kaip čia gražiau išsireiškus) "vėlyvio" ir/arba "šerelytės" motyvai. proza yra arba per daug poetiška, arba per daug buitiška. nuobodi, pilka ir vienoda. kartais skaitant ilgesnio tipo tekstus susidaro įspūdis, kad autoriai yra suvaržyti ir susikaustę ir tarsi per prievartą braunasi į prozos miškus.
asmeniškai neskaitau nei prozos nei poezijos rašykuose todėl, kad man yra sunku surasti gerą romaną KNYGYNE (jau nekalbant apie fantastiką, kurių mane kabinusių knygų yra vienetai), lietuvių proza yra nuobodi ir stokojanti žinių, užsienio autoriai, norėdami parašyti gerą knygą kokia nors tematika, pvz, kad ir apie gydytojo gyvenimą, gilina savo žinias medicinoje ištisus metus. lietuvis, gi, parašo šimto psl knygiūkštę, pvz, apie sūnų įsimylėjusį savo motiną, per daug trumpesnį laiką.
kai skaitai, supranti, kad nėra už ko užsikabinti.
o dėl to kad kiti rašo ir tikisi būti komentuojami, nors patys nekomentuoja - visiškai suprantama, kiekvienas nori. ne, tikisi, kad galbūt jam pavyks parašyti tą stebuklą.
nemanau, kad čia kaltas aktyvumas. sudominti skaitytoją yra sunku. norint jį sudominti reikia dėti nemažai pastangų.
Kai kurių žmonių suvokimas, kas yra esė - tikrų tikriausia tragedija. Jie kažkokdėl galvoja, kad jei tekste nėra siužeto, bet numestos kelios mintis apie bele ką, tai jau ir esė.
Beje, labai panaši problema ir su esė. Mano supratimu, tai yra publicistinis dalykėlis, narpliojantis kažkokią aktualią temą, pateikiantis argumentus, kontra-argumentus, nuomones ir pan., bet, matyt, sąvokoje paminėtas „bandymas“ verčia kai kuriuos žmones galvoti, jog tai yra visiškai bet koks kūrinys, netelpantis į kitus žanrus (kas, šiuo atveju, turėtų priklausyti „šiukšlių dėžei“). Na, kad ir, pavyzdžiui, [url=http://www.rasyk.lt/kuriniai/209770.html]šitai[/url] - juk tai ne esė. Ir visas skyrelis skendi tokiuose tekstuose. Norint rasti kažką iš tikrųjų panašaus į esė, reikia gerokai panaršyti.
Taip, Aurimaz teisus. Gal nebūtina tiek kategorijų, bet šiek tiek suskirstyti būtų sveika. Tada bent jau išventume tokių komentarų kaip: "Kokia čia proza, juk nėra net siužeto..."
Šiandien sukausi prozos skyrelyje, žiūrėjau visų darbus iš eilės (komentavau, deja, tik kelis). Pagalvojau, kad kai nėra griežtų gairių, panašiai kaip fantastikoje (juk fantastika irgi yra proza), tai nėra iš tiesų taip jau linksma ten, kaip norėtųsi.
Pavyzdžiui, mano mėgiamiausi prozos kūriniai yra apsakymai ir novelės. Tačiau iš esmės tokie kūriniai skendi didžiulėje priemaišų jūroje - laiškuose, esė, minčių nuotrupose, meniniuose kraštovaizdžių aprašymuose, lyrinėse beprasmybėse, sapnų atvaizdavimuose, pagraudenimuose ir t.t.
Kadangi "proza" pati savaime apima viską, kas neeiliuota, tai ten ir yra viskas, kas neeiliuota. Šitoje makalynėje išskirti savo favoritus dažniausiai labai sunku, reikia kasdien atsirūšiuoti visą srautą. Klausimas - o kada komentuoti? Kai jau nebetenki kantrybės surasti kažką gero? Tada komentuoti mažiausiai norisi. Palyginimui, fantastikos skyrelis turi griežtus rėmus. Įmesi ten lyrinį laišką - jo niekas rimtai nevertins ir greičiausiai net neskaitys. O galų gale - ištrins koks nors kantrybės netekęs Aurimaz. Poezijoje irgi viskas aišku. Kitaip tariant, atėjęs į fantastikos ar poezijos skyrių tu daugmaž žinai, ką surasi ir ką tu komentuosi. Tas išankstinis žinojimas nuteikia reikiama kryptimi. Taip kad skirtingas komentarų srautas nuo to giežtesnio skyriaus apibrėžtumo tiesiogiai ir priklauso (Valkas minėjo - ir nuo vietinės bendruomenės, nors man atrodo, ta bendruomenė būtent todėl ir susidarė, kad turėjo tam skirtą kampą).
Tai jeigu yra noras paskatinti komentatorius, reiktų pačią prozą kažkaip suskirstyti temomis, kad skaitytojai galėtų pasirinkti. Tada jie nesikapstys bet kokios prozos jūroje, o ims konkrečiai tai, kas jiems įdomu. Tada ir komentarams nuotaika bus.
Aišku, minusas šiuo atveju yra - neaktualūs prozos skyreliai bus tiesiog apleisti. Tarkim, jeigu bus rašančių apie kavos puodelių grožį ant virtuvės stalo, bet nebus skaitančių tokių darbų, tai "abstrakcijų" poskyris bus amžinai apleistas, be komentarų. Nors nežinau, gal yra nemažai žmonių, dievinančių literatūrines abstrakcijas?..
Pavyzdžiui, vienoje kūrybinėje svetainėje proza yra suskaidyta taip:
Minčių etiudai Novelė Apsakymas Esė Fantastika Romano ištrauka Literatūrinis laiškas Drama Literatūrinė pasaka Publicistika
Jeigu rašykuose būtų kažkas panašaus, aš greičiausiai būčiau novelių, apsakymų ir fantastikos fanas. Nes nebereikėtų kasdien knistis tarp kitų dalykų.
Prie viso to dar griekas nepaminėti bendruomenės. Nori nenori, fantastai - savotiška sekta rašyke, organizacija, tvirtais alaus ir dešrelių ryšiais susaistyta grupuotė su savo kultūra, mitologija, aštautumanizmais ir t.t. Verda savose sultyse, bet užtat bent jau verda.
Aš nieko ir nasakiau apie kokybę. Manau ji visur ta pati, nes vidutinio rašyko vidutinis kūrinys manau yra vienodas, ar jis būtų iš prozos, ar eilių ar fantastikos.
Mane komentarų kiekis sužavėjo fantastikoje. O jei dar tiek serialai nelabai ko verti, matyt reiktų dar labiau pasidžiaugti, kad turi kantrybės kritikai ;)
Kalbant apie apimtis, turbūt natūralu, kad fantastikoje ilgesni kūriniai vyrauja. Juk prozoje parašai, kad diena ir visiems aišku, kaip ta diena atrodo, o fantastikoje visos pastraipos reikia norint tinkamai įvesti skaitytoją į pasakojimą.
Tai kad nelenkia kiekybiškai, bent jau, jei teisingai pamenu matematiką ir 1652 tebėra mažiau už 8397. Ir komentarų daugiau nei prozoje, bet jie beveik visada už tų pačių žmonių.
O dabar sėdžiu ir galvoju ką aš išvis norėjau pasakyt. A - manau, kad jei fantastikoje kūriniai būtų talpinami tokiais pat kiekiais, prie kūrinių stovėtų tie patus nuliukai. Taip kad dar reikia pasiginčyti ką čia pavydas graužia :]
Marguse, jei atidžiau paskaitytum numeruotuosius fantastikos skyrelio kūrinius ir komentarus po jais, tai suprastum, kad numeravimas yra ne privalumas, o trūkumas.
Kiekybiškai gal fantastika ir lenkia prozą, bet tik tiek.
Taip, tas tiesa, tas tiesa. Mane jau tas pavydas seniai sugraužė nebegyvai...
Buvo laikas, kai bandžiau kažką daryti. Pernai su Omnia darbavomės išsijuosę, po dviejų mėnesių jis pasidavė, o aš dar kurį laiką palaikiau frontą. Kartais susilaukdavau pagalbos iš Gijos, Aurimo, Pilkės. Bet galiausiai ir pati pasidaviau. Tiesiog pagalvojau - o kodėl aš turiu čia plėšytis, kam nuo to geriau? Tada dar Lengvai šį tą nuveikdavo. Po to, visų džiaugsmui, atsirado Marquise. Bet ar ilgam? Na, Begemotas žvaigždutes padalina, bet komentarų iš jos pusės mažoka. Taigi, padėtis kritiška. Bet kad tų pastovių prozininkų irgi nedaug, sporadiškai pasirodantys per daug didelio poreikio palaikyti lygį turbūt nejaučia, o dar visa krūva apskritai neturi ką pasakyti.
Va taip...