Susipažinęs su pastarosiomis diskusijomis nusprendžiau ir aš ką nors patarti, ne kam kitam, o sau pačiam, žmogui, kurį geriausiai perprantu (nors ne visad). Patarimai pritaikyti Omniai, bet visai gali būti, kad tinka ir Tau, mielas šį tekstą skaitantis rašyke.

1. Prieš skelbdamas tekstą, bent kelis kartus jį perskaityk. Vienas iš tų skaitymų turi būti bent jau su dienos ar kelių dienų pertrauka. Geriausiai, jei tarpe tarp tų skaitymų paskaitysi ir ką nors kita: svetimas tekstas, kaip tas lašinių bryzelis profesionaliaim virėjui, atnaujina teksto suvokimo ir skonio pojūčius.

2. Skaityk savo tekstą skaitytojo akimis. Galvok apie tai, ką jis patirs, supras, išsineš. Rašyk taip, kad skaitytojui būtų ką išsinešti. Tai šiek tiek primena anekdoto papasakojimą. Tavo tikslas ne šiaip atsistoti ir sušnekėti bet ką (trivialų faktą arba nesąmonę), o tik išgauti tam tikrą reakciją (pasakojant anekdotą: tai netikėtumas ir humoras, literatūra gali sau kelti ir kitų tikslų). Pamėgink skaitytojo akimis atsakyti į klausimą: „o kodėl jis man tai pasakojo?“

3. Išmėgink komentavimą. Tai visai neprastas būdas tobulinti savo kūrybą. Analizuoti svetimą tekstą emociškai lengviau (net jei jis ir geriau už tave rašo), mankšta, mąstant apie išraiškos priemones, idejas ir siužetus tikrai praverčia rašant.

4. Liaukis komentuoti po savo paties kūriniais. Kraštutiniu atveju gali ką nors brūkštelti kurim nors savo kritikui asmeniškai, bet ir tai tik tuo atveju, jei jūs esate daugmaž bendraminčiai. Po kūriniu tegu kalba kiti. Viską, ką galėjai, turėjai pasakyti pačiu kūriniu. Jei jauti, kad to nepadarei, tai kam tada skelbei?

5. Kalbėkis su bendraminčiais. Dėl skonio ginčyjamasi, bet tik tol, kol jis išgryninamas. Oponuok tik iki tos ribos, kol imsi nors daugmaž suvokti savo oponento mąstymo būdą. Užtat su bendraminčiu gali kalbėtis, kiek širdis geidžia. Džiaugsmas dėl abiem patinkančio kūrinio, juo pasidalijus, juk nesumažėja?

P.S.: Iš esmės tai vienos senos idėjos (taip ir nerealizuotos luome) variacija: svetainei reiktų ne išmėtyti kūrinius iš viešų temų į namus ir šiukšlynus, bet surinkti juos į bendraminčiams patinkančių kūrinių sąrašus.

Tam tikra prasme panašiai elgiasi fantastai, leisdami savo fenziną.