ar pastabų nusipelnė tik administratoriai ir kritikai? ar jie vieninteliai turi keistis ir būti geriečiai, o autoriai į tobulėjimo procesą neįpaišomi kaip atsakingi?

visų pirma, publikavimo atsakomybė. norėtųsi neišgirsti tokių pasiteisinimų ir išsišokimų "aš tik pradedu, man taip gerai, man taip patinka, nenorit neskaitykit". atsakas - okey, mums nepatinka, tau taip gerai, ateinam, sukuolinam ir sėdi savo namuose.
kitas variantas "aš rašiau užsimiegojusi, arba labai skubėjau, praleidau klaidas, neišplėtojau". atsakas - kas per nesąmonė! kas spiria į užpakalį publikuoti, juk nenusišluostę užpakalio lauk iš tualeto nebėgate. reikėtų gerbti skaitytojus ir tuos, kurie privalo skaityti ir vertinti (adminus ir kritikus), o dabar pamečiau apžiaumotą, nusirykit patys.
dar variantas "aš naujokas, dar nemoku įvilkti minčių į drabužius ir pan." atsakas - ar skaitytojas privalo visus vedžioti už rankytės, glostyti galvytę ir bijoti įžeisti pradedančiojo jautrios širdies? ar kas draudžia atėjus skaityti kitų vartotojų kūrinius ir susidaryti vaizdą, kaip atrodo gerai vertinami kūriniai. paskaitykite Iljos, Aps, Antano vėjyje, Tls ir daug daug kitų autorių. ar jie publikuoja savo "myliu-noriu-negaliu"? ar įžvelgiate pas tokius autorius, kad jie negerbia skaitytojo ir palieka klaidas, rašo dienoraštinius įrašus ir pan.?

kitas svarbus dalykas. šiukšlių dėžės suvokimas. šiukšlių tikrąja to žodžio prasme niekam nereikia ir joms literatūrinė svetainė vietos nekūrė. bet kokiems nekūriniams yra skirta dienoraščio skiltis.

dabar pasiūlymai. siūlau pasiklausti savęs,
ar aš tobulėju?
ar aš atsižvelgiu į kritiką?
ar aš skubu parašyti ir iškart publikuoti?
ar aš manau, kad eilėraštis yra tik rimuotas jausmų aprašymas?
ar kam nors turi būti įdomios nelaimingos meilės sms?

tai va. jei įvyktų šie pokyčiai, labai daug įvyktų ir nereiktų kiekvienam atskirai viso to pasakoti per kiekvieną nepasitenkinimo bangą.

giminaitė.