Iš esmės su visais Giminaitės "ar ?" sutinku , tik gal reiktų vos išplėtoti - kas yra tobulėjimas , kuria linkme.Tur būt siekiai skirtingi , suvokimai skirtingi , ar visi gali "tobulėti" - daug neapibrėžtumų. Kritika - jinai dažniau subjektyvi, negu objektyvi , tad tokia ir reakcija (nuo "ignoro" iki euforijos ar "mirtino" įsižeidimo) .Skubėjimas ir publikavimas - tempai , gyvenimo tempai ... plius visokie psichologiniai nestabilumai, stresai ir t.t. - kartais, manau, atleistina (ne visada !). Jausmai ...Gal kas ir mano taip siaurai , kad eilės - tai rimuotas jausmų aprašymas.Savaime tai nėra joks blogis - lyrika turi teisę egzistuoti ir egzistuos.O kokybiška - galima ir pasidžiaugti. Prisimenam punktą apie tobulėjimą - požiūris su vertintojų ir kritikų pagalba gali juk keistis ? O apsiriboti vien tik giliu siurrealizmu ar postpostmodernu - tai irgi siauras požiūris , galima juk tobulėti :).Ieškoti sąsajų tarp krypčių ir t.t. Na ir lieka nelaimingos meilės SMS - autoriams jos oi kaip kartais svarbios , oi ,ai - tai suprantama , bet juk prieš tokią "kūrybą" yra priemonių - nuo taktiško priminimo ...Nepadeda - galima jau grubesniu sarkazmu "apdovanoti" - suveiks ... Galų gale visada lieka blokavimas , kaip neišvengiamas gėris ...
Vėl gi - humanizmas ir atsakomybė.Dėl humanizmo - kas čia nenorėtų , tuo labiau visi , užsiimantys kažkokiu tai meninės kūrybos aspektu, šiek tiek humanistai , bet gyvename ne Kampanelos "Saulės mieste" ir pasitaiko visko ... Kartais pritrūksta ir humanizmo ir atsakomybės kritikams - gal dėl didoko apkrovimo (perskaityk/įsigilink) , gal dėl pažiūrų.Dažnai atsakomybės rašant ir publikuojant pritrūksta autoriams - neretai dėl nesuvokimo kas tai per daiktas.Kokia čia gali būti atsakomybė virtualiame pasaulyje , pasislėpus po penkioliktu "nicku" ? Kartais gal ir administratorių pareiga priminti - visų pirma atsakomybė pačiam sau - juk randiesi lyg ir kultūrinio aspekto puslapyje , gal dovanok sau galimybę pabūti kultūringu :)... Dar čia visokių mintelių atsirado - bet kai užkabinome ir humanizmą ... :)
paskaitinėjau aš čia ir pasišypsojau sau. esu čia daugiau nei ketverius metus, ankščiau bandžiau kovoti su neteisybe ir su kūrinių nuverinimu (ne tik dėl savo darbų kovojau), bet po to nuleidau rankas.
o dėl kuolų, na tiesiog jeigu netingit perbėkit mano eilėraščius ir pasižiūrėkit, aišku yra neblogai įvertintu, bet paskaitykit tuos kurių komentarai išties mieli, padrasinantys, pagiriamieji, visi tokie eilėraščiai įvertinti vienetu. po vienu iš tokių eilių net "Giminaitė" neiškentusi parašė jog " tas kas parašė kuolą, tegul galvą išsiplauna":))) aš tiesiog žinau jog yra tokių vertintojų kurie negali pakesti mano kūrybos, va ir kuolina, ir nesvarbu ar eilius geras ar išties tik šiukšlinės vertas. o dėl kritikos visada mėgstu pagrįstą kritiką, tačiau tokios čia pasitaiko mažai. nebekovokit su vėjo malūnais, niekas nepasikeis. o jei estate per jautrus kuolams, tuomet pasieškokit kitos svetainės. man asmeniškai įvertinimas visiškai dzin, vsisiškai pritariu "liūdnas pavasaris" nuomonei apie įvertinimo žvaigždutes:)))
apie Joną, Petrą ir Onutę - nugi visai ne tai turėjau omeny. Gi nesakiau, kad kuolas - tai jau nehumaniška. Humaniška yra mandagiai elgtis, ir gerbti autorių, koks tenai bebūtų jo kūrinys. Kaip žmogų. Tada parašysi, kas blogai ar nepatiko, o ne "šūdas" ar pan.
man labai negudriai nuskambėjo "kūrybinė erdvė".
o ypač jos "teršimas".
atsipeikėkit žmonės.
čia internetas, o ne rašytojų sąjunga:)
jei jau atneš spausdint juodu ant balto, tada ir "šluokit".
beje, nei man parodysit kūrinį, prie kurio negalima "prikibti", ir kuris VISIEMS patinka,
aš daugiau nerašysiu:)
ar aš tobulėju?
nežinau. manau, kad bet koks tobulėjimas
tai kažko atsisakymas. praradimas.
pavyzdžiui: mažas vaikas žengia pirmuosius žingsnius.
netobulai, griūdamas, kreivai statydamas kojeles...
mes tuo džiaugiamės, sveikiname, giriame,
mylime jį už tai, o kai išmoksta - net nepastebime, kad jis ne tik eina, bet ir bėga:)
netgi kritikuojame, kad per lėtai ar per greitai...
jei apie savo rašymą:
metai eina. mastau vis kitaip. o kaip tai patinka skaitantiems - kaip visada : kažkam patinka,
kažkam ne:)
ar atsižvelgiu į kritiką?
nedažnai. tik į konstruktyvią ir dėl gramatikos.
savo minčių nemanau turįs leisti kažkam koreguot:)
aš neskubu parašyti.
tiesiog parašau, kai jaučiu poreikį kurti, ir publikuoju. paprastai perskaitau bent porą kart, pasitaisau klaidas, kai kada kažkas lieka.
šlifuoti - tai tas pats, kai pasibučiavus eiti treniruotis prieš veidrodį ir analizuoti kokius judesius darė mūsų lūpos:)
dažnai per didelis priekabiavimas prie kūrinio tempia jį į šiukšlyną:)
aš manau, kad eilės tai jausmų ir minties struktūrinis išdėstymas, siekiant tam tikro sąskambio, išraiškos
arba sekos.
jei nelaimingos meilės sms manyje sukelia pasigėrėjimą ar susidomėjimą, tai kodėl gi ne?
ne ne, jokiu būdu ne lygiuotis. pateikiau palyginimą dėl atsakomybės. jei nuolat gaunu kuolus, tai gal tada verta pasižvalgyti aplink ir pamatyti, kad gal tikrai nesu gabus, o gal tiesiog kurčias ir pasipūtęs ir tai neleidžia man eit į priekį..
duodu pavyzdį. Raimondas. labai reiškiasi, kerštauja ir pan. pažiūrėkim, ar bent yra užuomina į atsakingą kūryba jo namuose? jokio progreso, o kalbėta ir diskutuota daug.
svarbiausia šios diskusijos esmė - PUBLIKAVIMO ATSAKOMYBĖ. ir labiausiai taikoma mėgstantiems patingėti ir besitikintiems lengvų balų. manau, galima čia oi kiek prikuolinti, bet man norisi pradėti kalbeėti nuo tų, kurie sąmoningai teršia kūrybinę erdvę arba apie tai nesusimąsto.
pradėkim patys šluotis savo namus, o ne laukti šlavėjų.
dėl publikavimo užsimiegojus tai sutinku. bet pasiūlymai skaityti ir susidarinėti vaizdą gan tiesiogiai nurodo, kad žmogus turėtų lygiuotis į kažką ir neišvengiamai tapti masės dalimi ir taip tie visi "nuostabūs" eilėra (i) ščiai taptų nuobodžiu šlamštu, vertu tik kuolo.
Dar dėl šito: "ar aš atsižvelgiu į kritiką?"
giminaite, įlisk į mano namus ir pasakyk kur matai kažkokią konstruktyvią kritiką? Taip, autoriai neša didžiausią atsakomybę, bet kritikais vadinti vaiduoklius-kuolintojus nekyla noras ;) būtent dėl konstruktyvios kritikos trūkumo beveik nepalieku čia kūrybos. man kažkokios žvaigždutės nieko nesako, tik labiau primena pradines klases su saulutėmis ir liūdnais debesiukais, iš kurių lyja. tai čia ir infantilumo nusimato.
a) literatūra ir humaniškumas yra šiek tiek panašūs į vilką ir avį (sotus gali būti tik vienas kuris iš jų, nors gali būti ir abu alkani);
b) apsispręsti tenka kiekvienam;
c) aš jau seniai apsisprendžiau (todėl vertinu gana negailestingai).
Jonas rašo genialius darbus, o šįryt surizikavo ir idėjo abejotiną – šiokį tokį eksperimentą, norėjo patikrinti vieną idėją, bet ji nepasiteisino.
Petras iš esmės nemoka rašyti. Jis skuba, meta rašykan neišbaigtus kūrinius, galima įtarti, kad jis apskritai neskaito, tačiau šįryt jis įdėjo triskart gersenį darbelį, negu paprastai, tačiau šiam darbeliui dar labai toli iki šio ryto Jono „nesėkmės“.
Kritikas Simas įvertino Joną trejetu (nes tu juk gali daug geriau), tuo pačiu pažymiu jis įvertino ir Petrą (juk gali, kaip pasistengi). Simas vertina humaiškai.
Kritikė Onutė Jonui rašo ketvertą, o Petro darbą įvertina dviem. Onutė pirmiausiai galvoja apie literatūrą.
Petras mano, kad Onutė jį persekioja, todėl išsitrina.
Jonui atrodo, kad Simas neatskiria ratų nuo batų, todėl išsitrina.
Faktas, kad neteisūs visi keturi (įskaitant mane – jau penki).
Manau, kad humaniškumas su literatūra nesipeša, mielieji. Juk tą pačią kritiką galima išsakyti labai įvairiai. Kritikuoti irgi reikia sugebėti. Kita vertus, psichologinis faktorius irgi egzistuoja: reikia jausti, kada kritika ir literatūrinė diskusija (o ji būtinai reikalinga!) pereina į asmeniškumus. Tokiu atveju jau administratorius ar kritikas turėtų sustoti.
Orientuojamės į realų pasulį: kritikos straipsnyje neužtenka pasakymo "banalu". Reikia argumentų. Kas konkrečiai? Kodėl?
Kita vertus, sutinku - yra tokių beviltiškų kūrinių, kuriems nei argumentų, nei komentarų nesinori rašyti. Kurių net nesinori skaityti. Bet yra ir tokių, kurie "sudirbami" neaišku dėl ko.
Išties puikiai čia viskas surašyta.
Bėda tik ta, kad ne kiekvienas moka tą savo lygį teisingai įvertinti. Jei sėdi namie, tarp savo kūrinių, kur visų lygis vienodas, nelengva į kitą lygmenį pakilti. Kartais vien skaitymas nepadeda. Todėl publikuojamės, skaitome kritiką, diskutuojame, tikėdamiesi, kad tai padės. Ir kai kuriems padeda. Juk ir atvykom čia ne garbės trokšdami, o paramos.