Neseniai Brazilijos katalikų bažnyčia ekskomunikavo devynių metų mergaitę, kuriai buvo padarytas abortas, jos šeimą ir daktarus. Mergaitė buvo nuolat prievartaujama patėvio, kol pastojo. Bandymas gimdyti ir net išnešioti kūdikį greičiausiai būtų baigęsis tiek jos, tiek vaiko mirtimi. Patėvio neekskomunikavo - nes jis atliko atgailą ir prisipažino negerai elgęsis.
Šaunus vertybių demonstravimo pavyzdys, ar ne?
(atsiprašau rašyko, kuris man užrodė šį atvejį, ir kurio neatsiklausęs čia parašiau)
Taip, jokia religija ar ideologija originaliai nėra bloga. Beje, net satanizmas ar nacizmas, nes abu jie remiasi prielaida, kad ne visi žmonės yra žmonės ir ne visų skausmas lygiavertis - pasaulyje, kuriame ta prielaida būtų teisinga, šios ideologijos neštų absoliutų gėrį. O jas kūrę žmonės įsivaizdavo, kad būtent tokiame jie ir gyvena.
Dėl reliatyvių vertybių. Paskaičiuok, Le Hawk, kiek žmonių pasaulyje yra įsitikinę, jog moterys yra negebandys mąstyti padarai, kad Alachas rojuje yra paruošęs šiltą vietelę kitatikių žudikams? O dabar paskaičiuok, kiek žmonių išpažįsta bent kažką panašaus į krikščionišką tikėjimą. Oficiali statistika čia visiškai netinka, nes prie krikščionių priskiriami visi užregistruoti bažnyčiose, o kiek procentų tokių tiki į Dievą? Manau, labai mažai.
Musulmonų yra daugiau. Gal būt net daug daugiau. Jie palyginti vieningi išpažįstamų tiesų atžvilgiu, tuo tarpu krikščionys ginčijasi - yra skaistykla ar nėra, geras dalykas yra popiežiaus neklystamumo dogma ar tik korumpuotų kunigų išmislas. Nėra vienašališkų istorinių įrodymų, kad jų Koranas nėra išvedžiotas pačio Alacho ranka, įskaitant visas replikas apie džichadą ar sunas. Tuo tarpu Biblijos šankys išaiškintos geriau, yra aišku, jog Mozė gyveno XIII a. prieš Kristų, o Tora užrašyta gerokai gerokai vėliau (visos kitos knygos - dar vėliau). Yra šaltinių, pasakojančių, kaip buvo kurta legenda apie įkvėptuosius vertėjus ir panašiai. Naujasis testamentas irgi rankiotas labai kontraversiškai ir iš viens kitam smarkiai prieštaraujančių šaltinių.
Kaip religinė sistema, islamas yra gerokai geriau pagrįstas, nei krikščionybė. Jo etika atrodo kraugeriška tik iš europiečių požiūrio taško - ortodoksui musulmonui tai savaime suprantamas dalykas. Ortodoksei musulmonei, užmėtomai akmenimis už tai, kad buvo išžaginta - irgi. Pamatai, ant kurių laikosi islamas, žymiai žymiai patvaresni.
Kodėl gi žmogus, atsistojęs ant tų pamatų, visą gyvenimą ant jų praleidęs, turėtų savo elgesį laikyti nuodėme? Kokie argumentai gali jam įrodyti, jog jis negerai elgiasi? Alachas liepė žudyti netikėlius. Va, užrašyta juodu ant balto. Jokių interpretacijų. Kuo jūs, krikščionys ir humanistai, remiatės? Artimo meile? Ar tie šunys, kurie žudo niekuo dėtus irakiečių vaikus, jūsų artimieji? Tada turėtumėt mirt kartu su jais. Jūs net sutart negalit - tai tikit savo dievais, tai netikit, tie, kurie tiki, žudo vienas kitą dėl smulkmenų, tie, kurie netiki - žudo visus iš eilės.
Kokie argumentai gali pajudinti tokią nuomonę? Tai, kad tu, Le Hawk, jautiesi esąs teisus dėl savo tikėjimo? Bullšit, Machmudas ibn Kažkokstai savo akim matė archangelą Gabrielių prieš iššaudydamas visą apkabą į moterų ir vaikų minią. Ir panašiai.
Štai iš čia ir gimsta būtinybė reliatyviai traktuoti vertybes. Kitaip neįmanoma. Ne viduramžiais gyvenam. Pasaulis nėra toks koks jis yra, pasaulis yra toks, kokį jį matom. Tiksliau - kokį jį įsivaizduojam po to, kai kažką pamatėm. Kažkada vienam dabar išsitrynusiam rašykui aiškinau, kad vertybės konservatyviam žmogui yra stuburas - ant jų jis laikosi, išrausi jas - ir jis subliukš. Užkietėjusio ateisto stuburas pačiupinėjus yra toks pat, kaip tavo, Le Hawk. Užkietėjusio musulmono - irgi. Užkietėjusio satanisto - nė trupučio nesiskiria. Stuburas užaugo formuojantis jų asmenybei, jie nesuvokia kitokio būdo matyti pasaulį, ir savo požiūrį gali pagrįsti kartais net įtaigesniais argumentais, nei tu. Kaip gali sakyti, kad žinai kažkokią vienatinę tiesą, jei per savo gyvenimą esi matęs tik tą mažutėlaitę pasaulėlio dalį, kurioje gyveni, ir žinai tik tai, ką tau parodė aplinka? Grįsi viską transcendenciją, kokiais nors numinoziniais išgyvenimais? Lygiai tokius pačius sakosi patyręs Machmudas, ir kalba jis taip pat įtaigiai.
Visų siauresnio intelekto ir piktesnio būdo žmonių nuoširdžiai prašau nepalaikyti šio teksto kokios nors ideologijos ar pažiūrų grupės (įskaitant solipsizmą, anarchizmą ir pan.) manifestu. Ir nepriskirti manęs kokiam nors judėjimui. Ir nenaudoti idiotiškų replikų a la "tai dafai tada nusižudom visi, nes nėr ko čia gyvent tavo žodžiais tariant", nes tai ne argumentas, tai blevyzgavojimas iš neturėjimo ką pasakyti.
Geras pavyzdys stiprių religinių vertybių Irane. Išprotėjęs kavalierius aplieja rugštim merginai veidą. Ją žiauriai sužaloja ir ji gauna teisę(pagal Šarij1) nudeginti pusę veido skraudėjui( pusę todėl, kad moters sužalojimas pusę vertas tik) Ji nusiperka teisę rugštim aplieti ir kitą pusę. Hawk argi čia tau ateitie visuomenė? Va taip gali būti jeigu vadovausies relginiais raštais, o ne sveiku protu. Akis už akį galim gerai pritaikyt. Negi tu manai, kad visuomenė duodanti moteriai pusę teisių arba jokių yra morališkai tvirta? Už visų religinių šukavimų tesislepia keli diktatoriai. Pas mus Vatikano-pinigų plovykla pas juos kiti. Jokio gerio aš čia nematau. Todel geriau nuskesiu sveiko proto žmonėm Europoje savo malonumuose. Į sveikątą taip sakant.
Keisa Aurimaz pozicija, atseit blogis yra vos ne gerai, nes grūdina žmones, o jei kažkas nuo jo nukenčia, tai patys kalti - veiksmas, atoveiksmis. Tokia veiksmo - atoveiksmio logika vadovaujamasi džiunglėse - kas silpnesnis, bus prarytas, kas naglesnis, tas teisus - bet mes save laikome intelektualesniais padarais, ir yra kažkokios konkrečios taisyklės, užtikrinančios kokybišką gyvenimą visiems. Gyvenimas, nepaisant techninės pažangos, vistiek nėra lengvas, yra būtinybė pragyventi, išgyventi, problemų netrūksta ir taip. Tai kam dar kurti papildomas problemas savo kvailu elgesiu? Apskritai, didžiosios monoteistinės religijos yra už dorą ir išvien veikiančią, darniai ir kolektyviai sugyvenančią visuomenę, o ne kaip dabar - žmogus žmogui vilkas, gyvenk sau, arba tu kažką praryk, arba tave praris - kaip džiunglėse. Beje, tokį gyvenimo stilių propaguoja La Veyaus šėtono biblija (yra internete vertimas į lietuvių kalbą, verta perskaityti - mūsų gyvenimas yra labai smarkiai paremtas tais teiginiais).
Vertybės nėra reliatyvios, ar kažkoks originalumo, saviraiškos dalykas - jos yra absoliučios ir būtinos individo ir bendruomenės normaliam gyvenimui ir stiprėjimui. Nuodėmės laikomos nuodėmėmis ne dėl kažkokio davatkiško fanatizmo, bet todėl, kad tie veiksmai, įvardijami kaip nuodėmės, elementariai kenkia - ir individui, ir bendruomenei. Gal ne iš karto, ne tą pačią dieną, bet palaipsniui, ilgalaikėje perspektyvoje, veda prie liepto galo. Palyginimui - auganti ir stiprėjanti, vertybinės sistemos besilaikanti musulmonų civilizacija, ir degraduojanti, susiskaldžiusi, nykstanti postkrikščioniška - ateistinė civilizacija, kur gėris ir blogis yra pasirinkimo reikalas. Pamatysit, kas ką su laiku aplenks ir demografine prasme, ir netgi kieno palikuonys gyvens išmirštančioje ir taikiai susinaikinančioje, vietoj vaikų auginimo - egoistinius malonumus pasirinkusioje Europoje. Jiems 10 Dievo/Allah įsakymų ir tradicinė vertybinė daug ką reiškia, skirtingai nei mums. Kai kuriuose vakarų Europos didmiesčiuose demografinė persvara jau ne vietinių europiečiu pusėje. Jei mes pasirinkome mėgautis trumpalaikiais malonumais ir susinaikinti - mūsų problemos.
net Kristus žinojo kad jį išduos patys artimiausi, bet leido... kodėl? gal ir mes darome nuodėmes tam, kad kažką suprast ir vertint ko nematėm-na ne tobulus mus sukūrė, svarbiausia patys savęs negadinkim
Prie Aurimo komentaro galėčiau tik pridurt, kad dar labai daug ką duoda neatitinkantis laikmečio nuodėmės sąvokos traktavimas. Pirma - ji niekada nebuvo pernelyg gerai apibrėžta (tarkim krikščioniškoje paradigmoje 95% nuodėmių kildavo ir kyla dėl jų priežasčių nesupratimo. Viduramžiais žmonės vogė, nes neturėjo ko valgyti, žudė, nes būdavo išnaudojami, skleidė erezijas, nes būdavo išsilavinę labiau už statistinį kunigą - o už tai jiems kapodavo rankas, kabindavo ant šakų ir degindavo laužuose). Antra - globalizmas dar labiau visa tai sumaišė, ir visuomenė nebespėja prie jo prisitaikyti. Feisbukų ir tabloidų kultūroje vertybės tapo saviraiškos elementu. Le Hawk rašyke nuolat spirga norėdamas pademonstruoti savo krikščionišką mąstyseną, bet lygiai taip pat viešoje erdvėje elgiasi homoseksualai, neonaciai, paleckininkai ar kedofilai - žmonėms atsiranda noras pademonstruoti, kaip jie mąsto. Ir nesvarbu kokiu būdu. Sakyčiau tai yra gerai, nes anot tokio dėdulės Maslovo saviraiškos poreikis atsiranda tik patenkinus visą eilę žemesnių poreikių (fiziologinių, saugumo ir kt.), o tai reiškia, kad mes pakankamai gerai gyvenam.
Beje, kvaila galvoti, kad čia tik šiais laikais viskas taip blogai, kad pasaulis nusirito velniasžinkur ir greitai turės išlįsti šėtonas, nes daugiau jau nebeįmanoma pakęsti. Žmonės visada lygiai taip pat skundėsi, visada įsivaizdavo, kad gyvena pačiu blogiausiu laiku ir kliedėjo, neva senovėje buvo geriau. Gal tik išskyrus laikus, kai senovę laikė juoda skyle ir tikėjosi gražios ateities (švietimo epocha vakarų Europoje ir XX a. pradžia rytų Europoje).
Nėra nieko nei gero, nei blogo, kas sudrumstų mano sielą, nes tai, kas išorėje, negali paliesti mano esmės, jeigu aš to nenoriu. Ramybės negaunu tik todėl, kad manyje atsiranda mintys, jausmai ir troškimai. Jeigu neturėčiau nė vieno iš šių dalykų, mano siela nekentėtų, nes joks blogis negali manęs pakeisti - negali padaryti taip, kad tapčiau blogesne ar geresne.
Mes ir gyvenam be blogio. Kurioj vietoj tau blogis, Hawk? Mažai žmonės šypsosi, ar kažkas reguliariai užpakalį rytais išspardo?
Jeigu antra, tai čia irgi nėra blogis - tai tik tu esi silpnas, o kažkas tuo naudojasi patenkinti savo šiknų spardymo džiaugsmą. Apskritai nė viena nuodėmė nėra nuodėmė, čia tik prietarai. Yra veiksmas ir atoveiksmis. Pavyzdžiui, senais laikais nusikaltimų buvo nepalyginamai daugiau, šansų žmogui numirti kasdien egzistavo vos ne dešimtsyk daugiau ir ką? Ir nieko - visi galvojo, kad tai normalu. Dabar tų šansų gerokai sumažėjo, visi irgi mano, jog tai normalu. O bet kokį nuokrypį nuo normos (dažniausiai į neigiamą pusę) stebi su didžiausiu siaubu nes... išskydome. Mes morališkai nesame pasiruošę susidurti su tuo smurtu, kurį kentė mūsų tolimi protėviai. O jie buvo gerokai labiau užsigrūdinę. Ir norma buvo vagiui ranką nukirsti, pakabinti jį miesto rotušės aikštėje, ar kokiam smulkiam banditėliui žarnas paleisti. Arba, tingint dirbti, suburti alkoholikų gaują ir joti kokio nors mažo kaimelio skersti, jeigu tik ten nėra drūto kalvio, kūjais besisvaidančio. Jeigu tai laikyti nuodėmėmis, tai žmones jos savotiškai grūdino, paruošė išgyvenimui. Žvelgiant į ateitį, mes tapsime visiškų išskydėlių rase, kur vyrai alps įsipjovę į pirštuką, o merginos - sulaukusios pirmų mėnesinių. O sulaukę vagies patys atiduosime jam visą savo turtą, kad tik jis neišsitrauktų daikto, panašaus į pistoletą.
Pasaulis be nuodėmių yra pažeidžiamas. Jis tam paprasčiausiai nepasiruošęs. Lenonas dainavo apie utopijas, o nuodėmės... ką gi - jos būtinos.