Būtent, Aurimai. O nepastebėjai, kad šioje sistemoje daug kas yra šiek tiek neįtikėtina? Kad ir apgyvendinimui tinkamų planetų skaičius - net keturios tokios sukasi idealiu atstumu nuo žvaigždės, turi deguonies atmosferą ir taip toliau.
Tiesą sakant mintis man kilo dar kai brendo planai padaryt žvaigždę baltąja nykštuke. Įprasto karšto dujinio giganto sukimasis apie tokią žvaigždę, berods, yra tiesiog neįmanomas (nors gal ir atvirkščiai, reik pasidomėt), vadinasi - reikia kažką su juo daryti. Tarkim įsivaizduot, kad tai nėra tikra planeta, o tiesiog išnykusios civilizacijos gaminys.
Juk ir visa sistema tiesiog prašyte prašosi, kad čia kažkada būtų įsikišta bent antro tipo pagal Kardaševą civilizacijos.
Aišku, į tai, kad baltoji nykštukė čia nei į tvorą nei į mietą, dėmesį atkreipiau tik kai tai iškėlė Flaksas. Vadinasi jei padedam į jos vietą paprastą žvaigždę, koreguot Skeleto kilmę jau nebereikia, na bet pati idėja man visai patiko - gali būti pačiai pabaigai išsaugotas kabliukas.
Aplink ką ta sfera sukasi - čia jau fantazijos reikalas. Mano nuomone gyvenimui tinkamas planetas formuoti sugebanti civilizacija gebės susikurti tinkamą energijos šaltinį.
Pala, tai kad Daisono sferos diametras skaičiuojamas milijonais kilometrų. Apytiksliai - 150 mln. km. O čia tik paprastas dujinis gigantas, 150 tūkst. km skersmens. Kas tada turėtų būti tokios sferos centre? Juodoji skylė?
Manau kitą savaitę mestelėsiu trumpą gabaliuką, kurį parašysiu apšilimui. Jokiems rimtiems siužetiniams vingiams įtakos neturės, paprasčiausiai norisi pažiūrėti kas gausis.:)
Beformės amebos? Gerai sakai, Sebastianai! Reiškia, šitaip... =]
Juokauju.
Jei rimtai, vienas iš dalykų, kurie asmeniškai mane labiausiai erzina kosmooperose, būtent ir yra ateiviai. Sulipdyti nekreipiant dėmesio į jokius evoliucijos, logikos ar fiziologijos dėsnius, kad tik gražiau/baisiau atrodytų.
Planeta Keramitas kiek panaši į Žemę, tai ir civilizacija joje labai jau žemiška išėjo. Žinduoliai, šiek tiek žemesni už žmogų - metro-metro penkiasdešimties, beveik beplaukiai, iš veido - kaip mopso ir kiniečio hibridas, nors žmonės jiems, beje, ne gražiau atrodo. Dvi siauros akys, dvi atlėpusios ausys, dvi rankos bei kojos, ant kiekvienos - po tris pirštus. Žemiečiai mokslininkai stebisi ir mano, kad tai prieš amžių amžius vykdytos selekcijos pasekmė - aborigenai turi įprotį rudimentus iš savo kūno šalinti vos pastebėję.
Gyveno jie gan ramiai, nei ypatingų pasaulinių karų, nei genocidų pas juos berods nebuvo, o atskiro individo gyvybę vertina šiek tiek labiau nei žmonės. Kosmines keliones atrado palyginus anksti - žemės atitikmeniu, maždaug devynioliktame amžiuje. Kadangi kartą per dvidešimt - trisdešimt vietinių (arba penkiolika-septyniolika žemės) metų Keramitas prasilenkia su Sezamu labai nedideliu atstumu (pakankamu, kad jo trauka sukeltų nemenkus kataklizmus), nušokti į ten paraku varoma raketa nebuvo ypatingai sunku. Bent jau vietiniai taip mano - žemės mokslininkai tokius pasakojimus išgirdę tik skėsčioja rankom ir tvirtina, kad matyt dar nepakankamai supranta keramitiečių laiko skaičiavimo sistemą. Nes nu negali gi kažkokie neūžaugos lakiot iš planetos į planetą Žiulio Verno stilium.
Dabar - svečių iš žemės atvykimo metu - vietiniai išgyvena maždaug dvidešimt antrą amžių. Kolonizavo gyvybei tinkamas sistemos planetas ir mėnulius, nors dar ir neišrado tarpžvaigždinių kelionių, o ir entuziazmo ypatingo nerodo. Išvis jie kažkokie pernelyg ramūs. Tarpusavy bendrauja mažai, pasirodžius žmonėms net padoraus sutikimo nesurengė - reikėjo gero mėnesio, kad kolonistai suprastų ne vieni sistemoje esantys (nors kalbama, kad kariškiai vietinio radijo transliacijas pagavo dar kaži kadai).
Gal čia viskas todėl, kad keliavimas kosmosu per keletą amžių tiems mažiams tapo visiškai normaliu dalyku. Sezame jie sutiko vėjo nugairintomis uolomis šliaužiojančius milžiniškus driežus, Edene - intelektu šunims prilygstančius vabzdžius, aplink Mizeriją besisukančiuose mėnuliuose rodos netgi kažkokios senos civilizacijos pėdsakų. Bent jau ksenofobija jie tikrai neserga.
Kas ten dar? Nei naujausių technologijų, nei religijų, nei kažko dar mopsai nesivaiko, turi vos juntamą tikėjimą, dvelkiantį civilizacijos iš kitos planetos apsilankymu akmens amžiuje. Dalis jų, ypač kolonizuotose planetose, gyvena vos ne viduramžiškomis sąlygomis. Į komfortą žiūri spartietiškai, bent jau kol tai negresia jų gyvybei ar sveikatai. Kadangi turi storą odą ir geba iškęst gerokai didesnius temperatūros svyravimus nei žmonės, neretai spjauna ant drabužių, bet kartais šiek tiek apauga plaukais arba pakeičia odos spalvą (svyravimai - nuo beveik melsvai balkšvos iki šviesiai rudos ar geltonos). Žemiečiai net ne iškart suprato, kad po sistemą yra paplitus viena ir ta pati rasė.
Kalba panašesnė į bezdėjimą ir burbuliavimus, dalis - infragarsas, tad žmonės su jais susikalba nebent vertėjo, sumaniai įmontuoto į planšetinius kompiuterius su holografiniu ekranu, pagalba. Nors tokie žaisliukai atsirado tik antrais kolonistų viešnagės metais. Beje, kolonistai tuos padarus vadina labai skirtingai - kas ufikais, kas mopsais, mokslininkai prisigalvoja lotyniškų keiksmažodžių, o kareiviai priskiria terminą, padarytą iš sistemos žvaigždės pavadinimo (todėl lietuvių kalba kiek nepadoriai skambantį).
Tai tiek. Beje, ar niekas neprieštaraus, jei tas perkaitęs dujinis gigantas prie pat saulės vieną dieną (link pabaigos) ims ir pasirodys beesantis mažyte užmaskuota Daisono sfera?
Valkai, galėtum ką nors protingo brūkštelėti apie vietinius gyventojus. Laivai, istorija, grupuotės plius minus aišku, o štai vietiniai gyventojai vis dar plūduriuoja kaip beformės amebos. Manau, išsiaiškinę šitą dalyką jau galėsime sėsti ir rašyti.
Ką gi, reikėtų išsiaiškint du dalykus - kaip ten su ta žvaigžde ir kaip išskirsim kūrinius. Dėl antro klausimo - siūlau pradžiai prie pavadinimo tiesiog prirašyt "[MNFŠ]", o paskui jei ką nors geresnio sugalvosim - ne problema pakeist.
Nemažą dalį senosios kartos sci-fi klasikos parašė visokie fizikai, matematikai, astronomai, elektronikos inžinieriai ir pan. mokslo pasaulio veikėjai.
Bet garsiausius kūrinius parašė svajotojai! Kaip geriausi iš sci-fi dažnai minimi
Frank Herbert "Dune"
Douglas Adams "Hitch Hiker's Guide to the Galaxy"
George Orwell "1984"
H.G. Wells "The Time Machine"
Robert Heinlein "Stranger in a Strange Land"
Ne dokumentiką juk rašote, daugiau laisvės fantazijai! Neturintiems fantazijos kartais padeda alkoholis ir žolė.
Paimkit dvinarę sistemą, kurioje viena žvaigždė yra 1.6 saulės masės baltasis nykštukas apiplėšinėjantis iki 0.8 masės sumenkusią G5 klasės dar neseną žvaigždę, generuojančią pakankamai šilumos ir šviesos biologinei gyvybei palaikyti. Planetų sistema aplink glaudžią dvinarę sistemą normalus reiškinys, baltasis nykštukas ir pagrindinės sekos žvaigždė taip pat neretai sutinkama pora.
Tarkim, kad G5 klasės žvaigždė ir planetų sistema susiformavo aplink baltąjį nykštuką pastarąjam gilioj praeity įplaukus į sritį su didelio tankio dujų ir dulkių sankaupa ir turėsit bent šiekt tiek labiau pagrįstą astronominį pagrindą. Galvos neguldau, aišku, kad jis realus ir kad koks nors astronomas sudirbs šitą scenarijų į šukes. Bet jis labiau pagrįstas už gvyvybės kupinus pasaulius aplink mirusią žvaigždę.
Atrodo, kad Flax teisus - teks kiek pakoreguoti žvaigždę. Nors po ranka tik wikipedia, tačiau skaitant ją tenka palaikyti Flax.
Dėl aparatūros, leidžiančios greitai šokinėti tarp Saulės ir V-PZDC(I) sistemų aš labai už. Tik tai aparatūrai pagaminti, sumontuoti ir suderinti reikia maždaug dviejų metų, dviejų mėnesių ir trijų dienų.:) Kitaip keliaujant tuo dirbtiniu erdvėlaikiniu kurmiaurviu kitame gale išlenda mėsos, kaulų, metalo, plastmasės ir kitokių medžiagų, iš kurių buvo pagamintas laivas mišrainė.
Juodojo obelisko paskirtis turėtų likti paslaptimi kiek galima ilgiau. Galima ir iš viso neatskleisti - būtų galimą kurti tęsinį.:)
Obeliskas ir bent dalis laboratorijų turi skristi iš žemės. Pavyzdžiui, mokslininkai, kuriems dzin kariškiai, turi žemės bibliotekų kopijas, kurios negali atsirasti mistiniu būdu, o tikėtina kad paimtos iš žemės.;)
Laivynas gali laikytis ir skristi kartu, nes aplink didesnę masę lengviau sukurti lauką, kuris leidžia lėkti tarp žvaigždžių. Sakot nelogiška? O bandėt kada nors paleisti tarpžvaigždinę ekspediciją?:)
Ne tik kad blyškesnė. Baltasis nykštukas jau savaime yra prigęsusi žvaigždė ir prieš mirdama turėjo iškepinti visa, kas gyva. Jos masė čia ne prie ko. Aplink baltuosius nykštukus suktis gali tik mirę pasauliai.
Pirmojo tipo supernovos.
Dvinarė sistema, kurios viena komponentė – baltoji nykštukė. Vykstant akrecijai iš didesniosios žvaigždės (paprastai raudonosios milžinės), nykštukės masė didėja. Kai ji viršija 1,44 Saulės masės (Čandrasekaro riba), baltosios nykštukės šerdis (branduolys) kolapsuoja, jame prasideda sprogstamoji branduolių sąlaja, ir staigus energijos padidėjimas susprogdina žvaigždę. (Šaltinis - Vikipedija).
Mano pavaizduota nykštukė ir taip viršija paprastos nykštukės matmenis, o čia dar dujinis gigantas pašonėje. Manau, tokios "draugystės" pakaks sprogimui pasiekti. O jeigu ir nepakaks - fantastai ką nors sugalvos :)
Kas dėl žvaigždės šviesio - taip, ji būtų daug blyškesnė už Saulę.
Beje, pakeiskit žemėlapyje žvaigždę iš baltojo nykštuko į pagrindinės sekos žvaigždutę. Baltasis nykštukas yra mirusi žvaigždė, jos radiacijos nepakaktų tam, kad išliktų gyvybė visose tose planetose, kurias nupiešė Aurimaz :)
Sebastianas visuose laivuose apgyvendino apytiksliai septyniolika su puse milijono gyventojų - taigi Aurimo skaičiavimai visai teisingi, jei imsim domėn, jog žmonės ne tik gimsta - jie yra linkę ir mirti.
Bet septynių metų šuoliai ir sustojimai negyvenamose ir netinkamose sistemose man kažkaip negražiai atrodo. O juk nepamirškim, kad čia - ateitis. Vadinasi kokia sodoma su gomora bebūtų, bet kontracepcinių priemonių išradėjai paskutinįjį tūkstantmetį nesnaudė, o ir žmonės nebuvo tokie kvaili, kad tik gimdytų ir gimdytų ir gimdytų. Tad siūlau visas keliones ištempti bent iki kelių dešimtmečių, o pradinę situaciją padaryt ne tokią stabilią. Žemėj juk irgi ne pyragai, disciplina tarp iš jos išvykstančių - nulinė. Bėgt į žvaigždes nori ne tik aukšti, mėlynakiai, reprodukcinėmis savybėmis pasižymintys blondinai, bet ir visokio plauko politiniai tremtiniai, nuo konkurencinių karų pavargę verslininkai su mafijozais, religiniai ir filosofiniai fanatikai, nepripažinti genijai, kibernetiniuose karuose nukariautų valstybių gyventojai ir daug daug daug kiniečių, kuriem prieš tūkstantį metų išgyventa demografinė krizė įskiepijo instinktyvią kontraceptikų baimę (todėl dabar žemėje jie tampa tikra stichine nelaime, kaip triušiai Australijoj). Valdžia iš dalies negali, o iš dalies ir nenori sukontroliuoti į sferos erdvę įskrendančių laivų kiekį - kuo daugiau brudo lauk išskris, tuo mažiau liks žemėje.
Pirmas skrydis trunka apie du dešimtmečius, ir tarpplanetinis balaganas supranta, kad juos išdūrė. Viskas vyksta maždaug taip, kaip ir aprašė Aurimas - sustojimas dešimčiai metų, suskilinėjus planeta (praminta "Gelda") ir laivų statymo bumas. Išskrendant dalis, žinoma, nusprendė pasilikti - jiem ir čia gerai.
Antras skrydis tęsėsi trumpiau, apie penkiolika metų, ir išnėrė mūsų herojai įdomioje sistemoje - dalis planetų gražios ir žalios, bet radioaktyvios (kaip ir pranašavo Aurimas), kokia nors viena visai tinikama gyvenimui, bet nususus ir... pilna kiniečių. Esmė tame, kad mūsų ekspediciją sudaro daugiausiai išeiviai iš vidurio Europos, "geltonojo maro" jie į laivus nepriėmė - ir štai pasirodo, kad viena Kinijos pasiųsta ekspedicija prieš porą dešimtmečių nusileido kaip tik ten, kur dabar pataikė antrą šuolį atlikę mūs kolonistai. Kiniečiai niekur toliau dangintis nesiruošė, jiem ir čia gerai, dalis gyveno kosminėse stotyse, dalis žvengė ir mutavo. Nuvargę kolonistai truputį su jais apsimėtė branduolinėm bombikėm, kol stovėjo ir kaupė energiją trečiam šuoliui. Buvo paskelbtas karo stovis, bet visų laivų gyventojų sudėtis vis tiek ėmė pastebimai gelsti, tad čia mūsiškiai išbuvo vos penketą metų, ir kai tik padangėj surado daugmaž tinkamą sistemą - dėjo į kojas. Skrido, kaip kažkas kažkada jau minėjo, trisdešimt metų, ir atskrido prie gražios baltos žvaigždutės su aplink ją besisukančiu dujiniu gigantu...
Ilgesni laiko tarpai lankstesne padaro gyventojų augimo sistemą, todėl ir siūlau prailginti skrydžius. Kiniečiai paskutiniame sustojime pridės spalvingumo ir parodys, kad visata iš tiesų nėra tokia tuščia ir svetinga kaip norėtųsi, nes jeigu joje plūduriuotų vien tik tušti radioaktyvūs akmens luitai - visi žmonės iš žemės būtų jau seniai išsidanginę kuo toliau.
Beje, griežtai prieštarauju prieš obelisko panaudojimą atskalūnams naikinti. Jei tai ginklas - lai jis lieka paslaptimi kuo ilgiau. Tarkim maištininkams sunaikinti pakako tiesiog sustatyt eile visus kreiserius ir pykštelt vieną salvę, kaip ant Aizenštaino laiptų. Likę nusprendė būt cacom lialiom, bet giliai sukilėliškose širdyse geometrine progresija ėmė augti revanšo troškimas. Kas dėl obelisko - tegul gandai, kad tai super duper ginklas, ir lieka gandais (kažkas galvoja, kad ten guminių meškiukų fabrikas, kažkas - kad superslaptas kreivių viešnamis). Bent jau iki mūsų projekto kulminacijos. Nes taip tiesiog bus įdomiau.
Ai, ir dar prieštarauju šitam: "Laivyną skraidinanti sfera turi ir antrinį tikslą. Tokia pati dar viena lieka Saulės sistemoje, laukianti signalo iš sėkmingai prisišvartavusių kolonistų. Po signalo abi sferos suformuotų "koridorių", kuriuo beveik mirksniu galėtų keliauti ištisos flotilės daugintis ištroškusių homo sapiensų. Gyventi ir daugintis. Daugintis ir gadinti orą." Sugadintų visą mūsų idėją, nes pirma - gerokai aplamdytų jau kaip ir nusistovėjusius fizikos dėsnius, o antra - atsirastų būdas momentaliai susisiekti su žeme, kas va taip tiesiog ima ir nubraukia kūrinio vinį. Lai ateities pasaulyje momentinės kelionės, tarpgalaktiniai koridoriai ir panašūs biesai taip ir lieka fantastika. Tiesa, iš bėdos (jei kam tos labai labai jau norisi) galima tai pavadinti dirbtine kirmgrauža ir atskleisti tokią sferos funkciją pačioje pabaigoje. Bet ne anksčiau.