rimčiau susidūrę su rašymų ir leidybą pažėrė patarimų, aš iš savo pusės galiu tik pasakyti, jog man įtartina, kai knyga yra parašoma per pusmetį. Na gal ir įmanoma parašyti gerą knygą per pusmetį (nežinau nes nesu to dariusi- rašiusi knygos), todėl noriu pasiklausti tų kuriems teko, Aurimai, Obelie, kiti, tikrai per pusmetį eina parašyti gerą darbą?
Ai, dar pridursiu, jog žavėjimasis savo kūryba yra toks dviašmenis reikalas. Aš irgi žavėjausi savo pirmu romanu, kai mano buvo 15 metų. Kai sulaukiau dvidešimties ir paskaičiau tą romaną dar kartą, pakraupau ir iš to strioko brūkštelėjau degtuką.
Dabar galvoju - be reikalo sudeginau. Būtų nuolatinis priminimas man, ką reiškia žavėtis savimi. Bet kartais užtenka ir prisiminti tą kraupų jausmą, kurį tada patyriau... Tuo tarpu tau net nereikia laukti - yra internetas, esame mes - tavo ištikimi skaitytojai bei kritikai. Pirmyn.
Piktai mes čia, žiūriu, patarimų pridalinom. Aurimaz teisus, įdėk keletą skyrių čia, paskaityk, ką žmonės tau pasakys, susidarysi geresnį įspūdį, ką kiti mano apie tavo kūrybą. Jei rašysi be kritikos, bus sunku tobulėti, kartas nuo karto reikia, kad kas šalto vandens kibirą (gerai jei tik vandens) ant galvos šliūkštelėtų.
Dėl leidybos - jei skaitai angliškai, internete pilna įvairiausios medžiagos apie leidybą, reklamą ir panašiai. Svarbu būtų noro. Jei angliškai neskaitai galbūt verta lietuvių autoriams parašyti kokių straipsnių ta tema, ne?
Pasižiūrėk Lietuvoje esančių leidybos projektų, kur autoriams yra siūlomas finansavimas. Jei tavo kūryba tikrai turi meninę vertę galbūt pavyks ją išleisti Lietuvos Kultūros fondo lėšomis :D
O šiaip, jei nori rašyti, ir rašyti gerai, reikia nusiteikti ilgai ir nuobodžiai prie to dirbti. Dirbti ir į tai investuoti pinigus. O kai užbaigsi savo dienas vienišas ir neturtingas (užtat kupinas tos dvasinės kultūros), po kokių penkiasdešimties metų galbūt tavo knygos bus įtrauktos į devintos klasės skaitomų knygų sąrašą. Arba ne.
Visiems reikia mokėti už elektrą ir duonos kąsnį, visi nori gyventi gražiai ir nuvažiuoti kartą metuose atostogų į Turkiją. Tiek ta pati redaktorė turi pamaitinti vaiką, tiek pats direktorius nori, kad jo mašina būtų plaunama rankomis (nesavomis). Kodėl visi tie svetimi žmonės turėtų jaustis atsakingi už autoriaus svajonių ar saviraiškos finansavimą?
Kodėl yra reikalaujama, kad rizikos už autorių imtųsi visi tie kiti žmonės? Kas trukdo autoriui pasiimti paskolą, išleisti knygą, uždirbti milijonus, ir gyventi kaip karaliui? Juk nesvarbu, kad paskolą išsimokėsi per kokius dešimt metų. Svarbu, kad knyga bus išleista. O jei toks pasiaukojimas yra per didelis pačiam autoriui, gal tada neverta kažko panašaus tikėtis iš leidyklų? Knyga juk tėra dar vienas produktas.
Faktas, kad knygą atmetė leidyklos, reiškia, kad tau atsiveria kitos galimybės. Gali išleisti elektroninę knygą, gali susikurti savo internetinį puslapį ir dalinti ją nemokamai ten. Gali atsispausdinti keletą knygų skaitmeniniu būdu ir išdalinti ją draugams. Autoriui svarbiausia turėtų būti susiburti skaitytojų ratą, būti skaitomam. Leisk spręsti skaitytojams, o ne leidykloms.
Jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti pačiam. Parašyti knygą yra tik labai nedidelis žingsnis. Parodyti ją skaitytojams yra daug sunkesnis kelias. Ir viskas priklauso nuo paties autoriaus noro, o ne nuo leidyklų labdaros.
tai vat nustok žavėtis savo kūryba, o kritiškai savęs paklausk: ar pats investuotum į šitą tekstą pinigus? ar pats tokią knygą pirktum? jeigu ne, tai nereikia ieškot durnių, kurie mestų pinigus į balą. kaip autorius tu kuri produktą, ir jei tavo produktu nesidomi, čia tavo, o ne leidyklų problema. tiesiog ieškok tuščios nišos, tobulink įgūdžius ir t.t. kitu atveju tas pats, kas su daržovių augintojais: prisiauginai niekam nereikalingų runkelių, pats juos ir ėsk, niekas neprivalo jų supirkinėti.
O šiaip tavo situacija man gerai žinoma. Tai paprastai reiškia, jog leidykloje pasidomėjo tavo kūriniu, pasidomėjo tavo žinomumu ir nusprendė, kad nesi vertas finansinės rizikos. Kartais aš juokauju, jog mūsų leidyklos imasi tik užsienio bestselerių, tačiau realybė tokia, kad Lietuvoje tos leidyklėlės nėra tokios turtingos, kokių mums, rašantiems, norėtųsi. Todėl taip - dauguma leidyklų iš tiesų norėtų, kad pirmą šuolį apsimokėtum iš savo kišenės ir realiai pamatytum, su kokia rinka turi reikalą.