Alicija, Karolis yra visiškai teisus.
Čia kalba eina ne apie nuomonę, o apie žinojimą arba nežinojimą. Galite sakyti, kad, Jūsų nuomone, leidžiamos knygos nėra geros - turite teisę taip manyti. Tačiau teigti, kas ką ir kodėl leidžia - čia jau reikalinga ne nuomonė, o žinojimas. O jei nežinote - tai gali būti nebent spėliojimas, kuris yra teisingas arba neteisingas. Šiuo atveju Jūsų spėliojimas nėra teisingas. Galiu tai patvirtinti iš savo patirties, nes trijose skirtingose leidyklose išleidau tris knygas neturėdama nei tetos, nei dėdės, nei jokio pažįstamo leidybos srityje. Net su leidyklų atstovais pirmą kartą susitikau tik po knygų išleidimo.
Taip kad nėra viskas taip beviltiška, kaip esate linkusi manyti. Čia tik labai geras pasiteisinimas - neturiu pažįstamų, todėl mane skriaudžia. Įtikinkite leidyklą, kad Jūsų raštai yra kažko verti, ir juos išleis. Kaip kiti leidyklas įtikina, neturiu supratimo. Mano pačios būdas buvo paprastas - nusiunčiu rankraštį ir klausiu, ką leidykla mano. Vieni susidomi, kiti ne. Tai štai toks gyvenimas.
tai čia ne pagarbos, o adekvataus situacijos matymo klausimas. iš tavo žodžių galima suprasti, kad visi tie, ką leidyklos leidžia, turi kažkokių "tetų" ar "gerų pažįstamų". bet nėra taip, ir tiek.
tai ir sakau, kad nesąmonių prirašei. "tetos" ir "geri pažįstami" turi šiek tiek reikšmės skirstant stipendijas ir paramą knygoms, bet ir čia tai nėra taisyklė: palyginus su kitomis sritimis - viskas gana skaidru. nėra teisybės? teisybė yra, ir ji tokia: jei tavo knygos be pažinčių neleidžia, vadinasi, parašei šlamštą, kuri arba mesk į šiukšlyną, arba tobulink. o ir šiaip: įsivaizduok, kad esi leidyklos savininkė ir geras draugas tau atnešė niekam tikusį rankraštį. kištum savo pinigus ir leistum knygą vien dėl to, kad tai tavo draugas? nejuokink. netgi valstybės parama knygų leidybai yra tik dalinė, o tai reiškia, kad likusius pinigus turi įdėti pati leidykla, ir jeigu ji nemato perspektyvų knygą parduoti, kuriems galams jai mesti pinigus į balą? žodžiu, baik tas sąmokslo teorijas.
O visai atsitiktinai teko girdėti vieną laidą. Buvo kalbinami kelių leidyklų atstovai. Būtent tų, kurios garsiausiai deklaruoja naujų autorių paieškas, tačiau reziumė tokia - tai verslas, kuriame nėra vietos pradedantiems autoriams, čia jų maskuotė ir garsūs šūkiai. Vienam kitam pasiseka be leidyklų atrankos, savo jėgelėmis kažką išspausti ir gerai, nes kitaip vien tuos pačius iki koktumo nusibodusius skaitytume...
Viskas sukasi ratuku nuo "gero pažįstamo", "tetos", kažkieno dėdės rekomenduoto, arba "tas pažįsta tą.." ir ratukas užsidaro... vadinasi, jeigu esi į jį priimtas - valio, o jei ne ir nebūsi. Tokia - leidybos politika. Gaila, bet ji neskaidri. Šiaip bet ko jie neišleis.
Autoriui patarčiau nesigilinti, neieškoti tiesos. Jos nėra. O siekti, dirbti, rašyti, gal ne leidyklos, ir jose tupinčios bobutės su diedukais, bet rimti skaitytojai įvertins.
Leidykloms galėčiau priskirti dvi nuodėmes. Pirma - kad į autorių užklausimus neatsako nei bū, nei mū - tai, mano manymu, yra siaubinga nepagarba, kita vertus, pastebėjau, kad tai apskritai daugumai lietuvių būdingas bruožas. Matyt surašyti vieno sakinio laiškutį ir paspausti "send" reikalauja labai daug drąsos ir energijos.
Antras neatleistinas kai kurių leidyklų pasirinkimas - nulinis marketingas. Man nesuprantama - kam leisti knygas, jei nesistengi jų parduoti?
O abejingumu reikia kaltinti ne leidyklas, bet skaitytojus - argi sunku suprasti - jei niekas neperka, neskaito ir net nesidomi, kodėl leidyklos turėtų leisti mano, tavo ar Petro knygą? Gal kiekvienas pradėkite nuo savęs - kiek naujųjų lietuvių autorių knygų patys esate pirkę ar bent perskaitę?
"Solemija" yra toks subtilus anekdotas, kad jo prasmės man taip ir nepavyko atskleisti.
Dėl knygos rašymo laiko norėčiau paprieštarauti. Kingas parašo knygą per tris mėnesius, nemažai indie rašytojų per metus sugeba išleisti iki trijų suredaguotų knygų. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko gali skirti rašymui ir kaip greitai rašai.
Pirmoji knyga dažniausiai užtrunka - reikiami įgūdžiai atsiranda rašant, taisant, perrašant, taisant, išbraukiant, taisant ir rašant.
Žinoma, viskas priklauso nuo autoriaus sugebėjimo rašyti. Jei jis trysčioja skurdžios vaizduotės iškarpomis, tai nėra skirtumo kiek laiko jis tą knygą rašys, ji vis tiek strigs gerklėje. Jei rašytojas yra įvaldęs plunksną, tada ir per tris mėnesius parašyta knyga bus įtraukianti, ypač jei su ja padirbės redaktorius.
Aš užtrukau virš trijų metų. Bet mano atveju metų skaičius parodo tik du dalykus: kartais sunku rasti laiko sau, o kai randi laiko sau, yra dar sunkiau skirti jį rašymui. Tinginys aš :D