Arba mes visi galvojame, kad savo misiją galėsime įvykdyti vienu, paskutiniu ėjimu, todėl neįsiūbuojam veiksmo ir neišlipam iš įžangos. Man tokia mintis dabar šmėstelėjo.
Man, kaip šios partijos meistrei, žinoma, labai neramu, kuo viskas pasibaigs ir ar pasibaigs... Bet atrodo, kad žaidėjai kol kas linksminasi, tad džiaugiuosi ir aš.
Kuo tai panašu į amerikietišką fabrikėlį - nežinau. Tai frankenšteinas, kurį malonu šokdinti, net jei gal ir nebus taip malonu į jį žiūrėti. Bet, manau, jog kartais skrodžiant jį dalimis, šis gali būti pritrenkiantis ir taiklus.
Nei čia fabrikėlis, nei ką. Net netikiu, kad tokiu būdu įmanoma sukurti romaną ar bent kokį padorų kūrinėlį. Ir apskritai rezultatas yra visai nesvarbus (bent jau man), įdomu tik žaisti. Ir žinai ką - net nesitikėjau, kad bus taip smagu nerašant tik stebėti, kaip kiti mano kortomis žaidžia. :)
Man visa tai primena nekomercinę amerikietiško fabrikėlio romanams kurti versiją. Vienok būtų įdomu paskaityti rezultatus, ar tikrai taip sklandžiai viskas gaunasi.
Man atrodo, omnia, tavo pasiūlymas per daug intelektualus :) Tiems, kam toks kompromisas būtų priimtinas į beprasmes diskusijas neįsitraukia. Bet gal... Juk toks konflikto sprendimas būtų vertas dėmesio ;)