Dar pagalvojau, kad užuot svaidžiusis kaltinimais apie stilių, plagijavimą, skonį ir kitas preferencijas, būtų galima kviesti į „istrijų kūrimo“ dvikovas.
Prisijungę prie luomo bet kuris galite paleisti dviejų žaidėjų partiją ir pasikviesti oponentą...
Tiems, kas norėtų paprastesnių misijų (ir nenori atimti „svetimų“ vietų prie Obels stalo), paleidau antrąją partiją su „standartinėmis“ kortomis: maloniai kviečiu prisijungti.
Turėkit omenyje,kad užėmę kėdę iš karto turite parašyti savo teksto fragmentą, tik tuomet atsiranda nauja laisva kėdė sekančiam žaidėjui...
Tiesa, apie apimtis nepasakiau nieko, tiesiog dariau prielaidą, kad rašyti reikėtų maždaug tokio dydžio gabalais, kaip ir pirmojoje partijoje. Na, pradžioje, pristatinėjant savo personažus, galima ir šiek tiek išsiplėsti, bet nebūtinai - juk veikėją įmanoma labai taikliai pristatyti vos keliais žodžiais.
Taip, mano partija jau prasidėjo, bet viešai per daug nebesireklamuoju, nes jau esu sutarusi su trim žaidėjais - Kailu Spenseriu, Omnia ir Marquise. Jei iš jų kažkas pabėgs, kviesiu naujus.
Taip, tai tėra žaidimas. Bet: a) jis suteikia džiaugsmo, t.sk. ir kūrybinio ir b) jis priverčia mąstyti apie siužetą, tikslą, veikėjus, žaidimo patnerius - t.y. tai puikios pratybos (ir žr. a).
Lyginant su tuo, ką galima šiomis kortomis padaryti gyvai (turiu popierinę, laminuotą kaladę, mielai atsinaščiau prie kokio nors stalo Vilniaus senamiestyje), internetinis variantas skiriasi tuo, kad teksto negali keisti, interpretuoti, bet užtat jo privalumas: nereikia susirinkti prie vieno stalo...
Užbaigtos partijos matysi kaip ištisinis tekstas. Prisijungę prie luomo galėsit ne tik peržiūrėti, kodėl tai nutiko (panaudotas kortas, gautas misijas), bet ir sudalyvauti patys.
Tie, kas nors kartą sužaidžia, gali susikurti ir savas kortas, kuriomis sužaisti bus, sakyčiau, net dvigubai ar trigubai smagiau...
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...
Taip taip, būtent taip - būti, rašyti, dalyvauti, linksmintis yra smagu, tačiau rezultato skaityti nesinori.
Ar čia antireklama? Oi ne, anaiptol! Tiesiog siūlau skubėti linksmintis ir džiaugtis ta akimirka, negalvojant, kas iš to bus. :)
Aš asmeniškai galiu patvirtinti, kad buvo labai smagu. Didžiausią įspūdį paliko bejėgiškumo jausmas, kuris kyla suvokus, kad visiškai negali suvaldyti teksto ir nieko suplanuoti, kai kiekviename žingsnyje reikia kurti vis naują stragegiją, nes turėtoji jau nebetinka.
Kitai partijai pasimokiau, kad būtų gerai atidžiau skaityti kolegų tekstus, stengiantis atspėti, kokios yra jų misijos ir jiems talkinti, nes kitaip užverda labai didelė košė :)