Aurimzas teisus, verta įsijungti tam, kad pažiūrėti į logotipų nicus, tada, kaip jie tarpusavy bendrauja, peržvelgti dnr, paskui, kas ką įkėlė, permesti akimis sąrašiuką, paskaitinėti, tada vėl pasižiūri kas ką išpeikė, po to vėl grįžti į dnr, po to į esemesus, vnž - karuselė. Beje, galima suktis nuo ryto iki vakaro, patartiną turėti gerą, neišbalansuotą vestibuliarinį aparatą, kitu atveju būna, kad ir supykina...
Rašymas, varymas ant kitų, kritikai... Visada juk galima išsivirti puodelį kavos, įsijungti rašykus ir praleisti pusvalandį tingiai gurkšnojant bei spoksant romiai į logotipą...
Nesvarbu kaip rašysi, gerai ar blogai, visada atsiras turinčiu ką pasakyti. Reikia turėti kantrybės. Atsirinkite "kritikus" ir kritikus. Vien tik didelis noras rašyti rašančiojo nepadaro autoriumi.
Man asmeniškai Rašyk yra ta vieta kur galiu atrasti, herojus, istorijas, nuotykius sukurtus paprastų žmonių. Man nereikia kažkokio beveidžio kritiko liaupsių ar penkių žvaigždučių, kad žinočiau ar man patiko, tai ką perskaičiau. Man patinka atrasi žmones, kurie man papasakoje istoriją, kuri lieka mintyse ir jausmuose.
Vieniem žmāniem anas duoda polzų, ba anys nori rašyt da tobulincies, ė kiti tai ašiai suvisu nesusabrazyju kų cia darā. Unmest kokį tai buktai "kūrinį" diel vaizdā, ė liquid laikų ažsiymot trolinimais da kitom izdevatelstvām, manā kukliu nuomoni, yr buntujimas rašyt da tābulēt norintiem žmāniem. Ašiai jau ne rozų esu sakys i do galiu pasakyt: svetainies gaspadorių vietāj ašiai nachadu blakuocia visus trolius, ba jų cia suvisu neraikia. Ė žmones, katarie narmaliai rašā, kamentuoja da dziskutuoja - tākius visadu palaikau i uvažuju.
Gera poezija ar prozos kūrinys skaitytojo mintyse sukuria vaizdinį. Tuo pačiu priversdamas žmogų mąstyti. Bet kuris autorius, blogas ar geras, kurdamas savo tekstą, savo mintyse taip pat sukuria vaizdinį. Man G.Deleuze filosofija nelabai patinka, vis tik manau, kad vertindamas meno poveikį žmogui, jis yra teisus. Todėl kiekvienas, pasisakęs šioje temoje šneka apie vaizdinį, kurį jam sukuria "rašykai".
Filosofas Gilles Deleuze ryšį tarp meno ir žmogaus įrodinėja pasaulio nepakeliamumo samprata, kai mintis, susidūrusi su pasauliu, susiduria su kažkuo nepakeliamu ir nemąstomu mintimi, kas priverčia mūsų mintis sustingti ir liautis funkcionavus. Kai kaimynai daužosi už sienos, antra pusė pastoviai koneveikia, bakalauro ar magistro diplomas tėra tik uždaro stalčiaus papuošimo dalis, o gaunamas atlygis už darbą verčia tave apeiti nuleidus galvą daugelį prekėmis nukrautų lentynų parduotuvėje, tu supranti, kad pasaulis aplinkui yra nepakeliamas ir neteisingas. O štai tada, pagal G.Deleuze gelbėja menas bet kokia forma. Todėl, pagal šio filosofo teiginius, "rašykai" mums turėtų būti kaip dievybė - trys viename (vaizdiniai-percepcijos, vaizdiniai-veiksmai, vaizdiniai-afektai). Žvelgdami į ekraną ir matydami "rašykus" mes turime tiek vaizdinių, kad nuo nepakeliamo gyvenimo nustojusi funkcionuoti mūsų mintis pradeda vėl veikti. Tai "reanimacija". O štai kokioje gydimo įstaigoje, tai jau renkasi kiekvienas pagal save:)
Rašykai yra magiška vieta, kurioje gali rasti to, ko ieškai: pasimušti, pasimylėti, padraugauti, pasimokyti, pasispjaudyti... Tik reikia žinoti, kur kreiptis ;-)
cha cha... kad "pakraut" ant kitų, po to turtėti dvasiškai...
ne, rimtai, jie labai reikalingi, negi nesijaučia ?... čia gausu visko .. ir skausmo ir vienatvės ir nepakantumo sau , po to kitam, ir meniškumo , ir literatūros ir kičo ir ...manijos visokios čia suplaukia...
man čia patinka , kai pabostu , duodu pailsėti nuo savęs :) dėkui , kad esate