Mano mintyse nuolatos yra rašomas vienas ar kitas kūrinys ir aš galiu pasirinkti - užrašyti jį ant popieriaus lapo ar ne. Mane ilgai kaso noras užrašyti istoriją, kol galiausiai arba nuslopsta, arba užrašau. O jei neužrašau - neretai graužia sąžinė, kad neužrašiau.
Ką esu parašęs rašykuose, paskatino parašyti pojūtis, kad šitos mintys yra svarbios, reikalingos, gali būti įdomios ne man vienam, ir jaučiu tiesiog vidinį poreikį jomis pasidalinti. Būna gi taip, kad atrodo, esi pritvinkęs ir negali tylėti - turi visa tai išsakyti, nes tai atrodo labai svarbu.
Juoksitės gal, bet įkvėpimas ir pirmieji kūrybinių minčių pliūpsniai ėmė lankyti bediskutuojant forumuose ir komentaruose po aktualiais straipsniais. Kai kurios gyvenimiškos temos yra per daug aštrios ir aktualios, kad tylėti.
Bet rašykuose mane stebina tai, kad kuo kūrinys yra nekonkretesnis, nelogiškesnis, kuo didesnis žodžių kratinys - tuo jis geriau vertinamas ir liaupsinamas. Gal tai kažkam atrodo "modernumas, gilios mintys", bet realiai, labiau panašu kad po tais moderniais žodžių kratiniais slepiasi elementarus nenoras ar nesugebėjimas pasakyti kažko logiško, įdomaus ir protingo. Neturiu ką parašyti, tai papezėsiu bet ką be prasmės, ir žiūrėkit - koks aš visas tipo modernus, giliamintiškas, sunkiai suvokiamas. Aš tai galvoju taip - jeigu jau rašyti, tai kažką įdomaus ar aktualaus. Nėra ką pasakyti - geriau ir nerašyti.
Žmogaus tokia struktūra, jog jis yra priverstas kurti, pats tą suvokdamas ar nesuvokdamas. Menininkai tą suvokia ir išnaudoja, ar bent ima judėti to suvokimo link, kai paprasti žmonės ne, bet esmė viena-mūsų kūrybą niekada nesustoja.
Kaip nesustoja planetos suktis aplink žvaigždes, ar magneto poliai traukti/stumti vienas kitus.
Kartais tai gali gąsdinti, nes nesibaigianti kūryba neša atsakomybę. Tačiau jei nežinai ką sukurti, tiesiog nekurk nieko blogo.
- Kas skatina žmogų kurti?
- Dievas, religija, tikėjimas ir žmogus.
- Hm.. O ką skaityti, nuo ko pradėti?
- Etiką ir estetiką. Moterišką ir vyrišką literatūrą.
Kas skatina rašyti, kurti, dainuoti,šokti ir t.t.?
Grubiai atsakant: pirmą pradžią padaro tėvai, tai yra
įdeda prigimtinę dovaną. Toliau tėvų paskatos, nors tas vaikas nieko nesugeba, jis priverčiamas, tačiau genijum netampama.
Svarbiausia prigimtis ir laikas atspėti, kada tu jau subrendai tam reikalui.Čia ir yra pats blogiausiausias
talentų praradimas. Ir tai dar neviskas:žmogus atskleidęs save ir neturintis drasos, nachališkumo, taip ir lieka už borto. Tokių pas mus yra daug, nes tauta - kūrybinga.
Pavyzdžiui: kas dainuoja scenose, kas eilėraščius leidžia ar romanus? Juk viskas akivaizdu.
Per daug nesidomiu TV, tačiau konkursų finalus visada pasižiūriu. Kiek nežinomų talentų prisikelia, jau būdami
ne paauglystėje? Štai jums ir skatinimas! Prigimtis -
toliau darbas ir ieškojimai. Be prigimties nieko nebus!
Iš savo patirties: knygos nuo vaikystė,muzika taip pat,
dainavau, kur tik buvo galimybių,praradau balsą, tik ne
klausą.Proza neprilipo, nors bandymas buvo.
EIlės kaip griaustinis iš giedro dangaus.Kadangi muzką
mėgau, tad ir ir eilėraščiai man turi skambėti rimu ir
mintimi.Nesivaikiau modernizmo,haiku, baltų eilių ir pan.
Gal tai senamadiškai atrodo,tačiau rašau sau tą, ką jaučia siela.Nevengiu politikos, patriotizmo,pasakėčių
stiliaus.Štai ir viskas ką galėjau atskleisti.
Kas skatina žmogų kurti? Sunkus klausimas. Tikrai yra garbėtroškos jausmas, kažkoks noras pelnyti pripažinimą, nedirbti fizinio darbo, leisti laiką bohemiškoje aplinkoje, stebėti pasaulį, kitus, save ir rašyti, iš to gyventi. Būti kitoje barikadų pusėje, nei dauguma, šaudyti žodžiais į juos ir padaryti taip, kad jiems tai patiktų. Tai pirma. Antra, žmogus yra dvasingas, jis turi kultūrą, istoriją, manau tai yra vienintelis žmogui pasiekiamas sąlygiškai ilgas "amžinas" gyvenimas, vieni renkasi literatūrą kaip to formą. Mirties baimė daro įtaką. Nenorime palikti pasaulio pirma apie save jam nepasakius, nepelnius kitų žmonių pripažinimo, bet čia ir vėl sugrįžtame prie pirmos minties. Trečia, visa rašymo kultūra atrodo klasiška, aukšta, subtili, kažkas tokio WOW, kažkas didingo. Kiek genijų per visą istoriją pasirinko būtent rašymą kaip savirealizacijos formą. Pasakyti kažką naujo, gilaus, kažką vertą dėmesio, kas tave patį sukrėtė, kas tau padėjo atsimerkti, pamatyti pasaulį kitaip. Tai stiprus akstinas. Ketvirta, rašymas kaip procesas yra magiškas: mintis perduoti raštu kitiems taip, kad suprastų ką turėjai galvoje; stiliaus paieškos, sunkios ir klaidingos, bet vertos tų sunkumų. Rašymas kaip procesas yra prasmingas ir linksmas: rašydamas atrandi naujų dalykų, kurių niekaip kitaip nebūtum suradęs, lyg pasiduotum srovei, kuri tave neša po tavo mintis ir kartais nuneša į nežinomas vietas, stebuklingas vietas; linksmas, nes tiesiog tau gera rašyti, sau ir kitiems suteiki dozę... Penkta, rašymas kaip protestas prieš aplinką. Rašai, nes negali garsiai kalbėti. Šešta, pamatyti vaizdai, išgirsti garsai įspaudžia tavyje idėjas, kurias nori perteiki kitiems. Septinta, paprasčiausias laiko stūmimas, kartais kaltas, kartais ne. Aštunta, sukrėtimai, ribinės situacijos, psichinės ligos, prigimtiniai dalykai, talentas ir t.t. Devinta, giminės, šeimos, draugų aplinka. Tradicijos tęsimas. Ir tebūnie paskutinis punktas, vardan apvalaus skaičiaus. Dešimta, metafiziniai dalykai: susiliejimai su Būtimi, Dievu; apreiškimai, nušvitimai. Tokios patirtys dėl kurių tu negali nerašyti. Svarbaus punkto vos neužmiršau: skaitymas! tai svarbu: skaitai, tau patinka, tave sukrečia, tu nori taip pat rašyti, beždžioniavimas.
Meilė. Zmogų tskatina kurti meilė. Tai yra pats pirmatsits dalykats, kurits tskatina zmogų kurti. Jo nepaminėjau, nets nenorėjau itsiduoti, pet dapar nepetsvarpu..tsuzeitstats zmoguts peveik nepegali kurti..todėl vitsada įtsimylėkite tik laimingai - tsu atsaku ir..viltimi. Taip. Arpa kita meilėts rūtsimi, kuri praktitskai yra nemirtinga,.. pet zmogui lapai tsunku ja patsiekti.
Tia puvo Kitkits.