Hmmm...kurti skatina noras parodyti save kitiems, būti matomu, gal net tapti populiariu ar žinomu, vienatvės jausmas arba neturėjimas ką veikti, netikėtai aplankę nauji jausmai, piniginis atlygis...priežasčių būna visokių...pasekmių irgi...
Žinot - iš kažin kur atsiranda kažkokia mintis, ar tai nuo perskaitytos knygos, ar tai nuo išgirstos naujienos, ar tai nuo pliūptelėjusios emocijos ar prisiminimo, ir zulina, zirzia, vėl ir vėl atsinaujindama. Kuo ilgiau nešiojiesi tuo darosi agresyvesnė, įgyja kažkokio ritmo kontūrus. Neapsikentęs užrašai ir žiūrėk išnyksta. Gal tai savotiška iškrova?..
Gal tai Dievo dovana?Kartais sapnuoju berasanti istisus romanus.Veiksmas, dialogai ir kt.:)Siaip - savaime gaunasi.Kai pasipila mintys,tik spek uzrasinet zodzius.Tai ne mano nuopelnas,manau,tai kazkas is auksciau,per mane perfiltruoja ir mano ranka vedzioja,nes rasineju visur,jei tik randu tam laiko ir vietos.
Gal is dideles vienatves?Gal tokia lemtis?Gal neviltis,ar skausmingos netektys?Gal ieskojimas ir neradimas atliepimo kitame? ??? :( N E Z I N A U... :)
savaime suprantama, kad visi puola užsiimt kūryba, kada būna palikti vaikinų ir nori parodyt, kokie anie buvo kvaili ir kaip mergaitė dabar ant jo pyksta ir kokia išdidi yra ir kaip neverkia.
To momento, kad sukurčiau kažką, ką galėčiau parodyti bent jau artimiausiems žmonėms, laukiu kaip išganymo:)
Dažniausiai rašau tada, kai klausau muzikos, už lango būna vėlyvas vakaras. Nors iš tiesų aplinka neturi didelės įtakos. Prieš pradedant rašyt jaučiuosi keistai, tarsi prisipildžiusi švelnaus liūdesio, ir noriu jo dar daugiau. Tada jaučiu, kad turiu rašyt, kad turiu kiekvieną žodį išgyventi savyje, praleisti pro save, kaip pro kokį sietelį:)
Rašydama būtinai turiu klausytis muzikos, tai padeda geriau jausti ką rašau, geriau išgirsti save.
Dievinu tą "gimdymo procesą". Sunku rasti žodžių tam apibūdinti... Tikriausiai kiekvienas rašantis žmogus gerai žino ką reiškia kūrybą.
Gyvenimas- kūryba, o kūryba ir yra gyvenimas:)
Na na, atrodo, kad mūsų Aurimaz tikrai buvo pagautas įkvėpimo... Keista, kad jo kūrinius skaito tik durnaropių apsiėdę individai. Ir labai įdomu, ką tai galėtų reikšti. O dar įdomiau, kokią įtaką tai daro jo darbo rezultatui. Įdomu. Tikrai įdomu...
Aš sakiau, kad mane skatina kritika. Jei Aurimaz čia irgi kalba apie kritką, mūsų nuomonės juk sutampa! Negali būti!???....
Kartais būna taip...
Parašai kažkokią neaiškią įžangą. Neaiškią - tai čia kai pats dar gerai atomazgos neįsivaizduoji ir iš viso - tingi įsivaizduoti. Na, užėjo, išgėrei, galvoj ne ten elektronas nulėkė - parašei. O tęsti nenori, nežinai kaip ir iš viso - eina visi labai toli.
Tačiau štai ateina kažkoks išsimiegojęs skaitytojas, durnaropių užvalgęs, paskaito tą beviltišką kažko pradžią ir nelauktai parašo labai optimistinį komentarą - tipo "labai puiku, man lb lb LB afigiennai patiko, tu tik tęsk, nesustok, etc."
Ir ką?
Ta optimizmo ir durnaropių dozė per interneto linijas ima ir paveikia rašytoją (t.y. mane). Atsisėdu tiesiau, imu mąstyti, ką čia sugalvojus, kad romanas be idėjos įgautų idėją. Taip pasuki galvą valandą, dvi. Tuo metu ateina dar keli durnaropių užėdę skaitytojai ir patvirtina pirmojo žodžius - viskas čiki. Tęsk.
Dar kelios valandos kančių - ir štai, gimsta kūrinio idėja. Belieka sudėlioti lego į savo vietas, įmaišyti gramą intrigos ir gimsta kūrinys. O tada jį parašai.
Tai tiek to paskatinimo.
Skatina liūdesys, džiaugsmas, visi jausmai, kad ir kokie būtų, aplinka, kiti žmonės...
Manau, skatina visa, kas aplink mus. Net voverytė, šokinėjanti žiemą nuo šakos ant šakos su savo pūsta uodegyte, gali sukelti įdomias mintis ir paskatinti tai užrašyti.
Tad manau taip: rašyti skatina viskas.
jausmingumas, grožio ir tiesos paieška gyvenime, noras įamžinti savo ar kitų potyrius, vienišumo ir liūdesio jausmai, pokyčių troškimas ir išsisakymas, įvairios priežastys...
Aš sukūres nauja eilėraštį jaučiusoi padares labai didelį darbą.Mane skatina rašyti ateinantis keistas spaudimas į smegenis, aš nieko nebegirdžiu, nieko nejaučiu.Matau tik žodžius.Daugelis žmonių mane tuo metu pamate galvoja,kad aš beprotis.
Nieko nauja negaliu pasakyt, ko dar neparašė, bet kol niekas nepradėjo sakyt kad teršiu temą - muzika ir filmai, ir knygos skatina mane kurti. Labiausiai man kūrybą užgniaužia kasdienybė ir rutina, grįžus namo atrodo, kad viduje tuščia, ir tuo metu neišeina nuoširdžiai išreikšti jausmo. Bet užtenka tik paklausyti mylimos (kaip čia sentimentaliai išsireiškiau ;D) dainos, gero filmo ar kad ir knygą paskaityt - vėl manyje tarsi įsijungia tas vidinis pasaulis, ta kažkokia erdvė, kurioje viskas gimsta. Man viskas prasideda visuomet iš svajonės ir iš vaizdinio galvoje - jis skatina viską išreikšti žodžiais ir tada jau vystyti kontekstą