ir stai ateina pavasaris, ir nesa jis egzaminu uzduotis. tik paslepes po paltu.. ot bjaurybe ;(

Štai ir vėl, prasidėjo mano šizofreniški sapaliojimai dienos vidury sau pačiai. (kartais atsako visai protingai)
Ir taip jau būna, jog suvoki, jog es visiškai neraštingas, nes kažkas jau taip pasakė, ir suvoki, kad esi visiškai negabus, nes mergaitė stora kasa patylomis šitai ištarė, ir supranti, jog darai kažką ne taip, kaip turėtum: ypač kai nusišypsia ar surauki nosį sėdėdamas mediniam suole. Ir tai kartojasi visą gyvenimą - nes taip pasakė darbdaviai...nes taip sako tėvai, nes tu pats taip sakai...
Ir savo vaikams mes garantuojame tokią ateitį, su kompleksu0otos visuomenės įskiepytais normatyvais, į kuriuos tikrai niekas "neįsipaišo" (kaip anuomet man sakė lituanistė gerbtina) ir dėl kurių, mes žudome save gyvus, tiesiog čia ir dabar, tikėdami, jog ateities mums neleis turėti..

kartkartėmis bandydama kažką ištarti tiesiog užtylu. kam reikės - tas pats supras, atras, tars, ištars..

Smūgiu gilyn į sielą laibą smilgą.

Uždraudė liūdėti - depresuota kalė bandys žaisti šypsenom.

mąstydama apie gyvenimą, tariu,
kad gyvenu pagal Naująjį Testamentą.
Kaskart mane išdavus, teikiu trečią galimybę -
galimybę mane žlugdyti, žeminti, žengti viršum galvos...
bet kodėl mintys susipina, ir galvoja skamba : "dantis už dantį", pirma mintis tiesesnė?

Kilo mintis
rožiniais kaspinais,
o pasaulis juodai-baltas.


Taip, pasaulis juodai-baltas... bet ar girdėjo kas apie tai, kaip užsimerkus neregys išvydo žalią jūrą? Aš regėjau rožinius sparnus nuo mylimųjų žvilgsnio skriejant....
Mintys šuorais slendžia ten, kur egzistuoja biologinės reikšmės..Taip, realybė miglota.

Suvokiau, jog esu visiškai netalentingas žmogus, talento net nėra manųjų savybių gretose. Visos mano kada ištartos frazės, padaryti darbai ar kokie meniniai savęs išreiškimai - tik paika visuomenės klastotė, tik tai, ką išmokau slinkdama tyliai per gyvenimo kelius, žodžiu - be vilties tapti KAŽKUO. o taip norėjau...

Grįžau - net nežinia kodėl. Gal dėl to, jog mano keliai sukasi ratu ir tiek. O gal todėl, jog įvyko stebuklas - atgavau savo paswordą :) (kvailiukė - dabar žinosiu, kaip nereikia pasitikėt el. paštu).

mirtis... kokios keistos mintys. ir vėl, veliasi galvoje, isikimba į plaukų galus, nepalieka manęs ramybėje.
turiu tiek daug, bet trokštu pasiduoti, trokštu išvysti alternatyvią savo versiją, o kas, jei nebūčiua kadais atsistojus, tyliai palikus sukniubusio kūno ir be garso nuėjusi tolyn? o kas jei būčiau suvokusi, ką padariau? aš gi sudaužiau vaikystę! ... Sutaršytais plaukais, basomis kojomis ir plėvesuojančia suknia - žengiau tokia tuščia, lyg nieko nebūtų ivykę, lyg nebūčiau jutusi tavo dievinančio žvilgsnio(o aš jutau, aš ir dabar jį juntu). Niekad nekalbėjome apie tai, kas buvo, niekad išvis nekalbėjome, tiesiog tylėdavome, žvilgsniai reiškė daugiau, nei kas galėjo suvokti...
ir paskutinis žvilgsnis- ligoninėj, tavo paskutiniam patale- ašaros, kuriom meldei mano atleidimo, kurios prašė mane pasilikt. "viskas gerai, viskas bus gerai" - paskutiniai mano žodžiai tau, paskutiniai ištarti taipo tyliai, jog kažin ar suvokei. aš kaip visad tyliai, be jokio garso išėjau, neleido šykart man pasilikti, neleido ir ištarti " nekenčiu tuštumos"
Palikau tave ten, o lankyti galiu tik kapuose, savo mintyse ir kaskartą išvaryti tave, nes tu stovi taip, kaip tą darydavau aš: be garso, be krustelėjimo, be jausmų...
Mirtis neišskyrė, ji ir negrąžins...

hr, gyvenimas žiaurus- verčia rinktis vieninteli galima kelia vos sulaukus jauno amžiaus. o kad mano norai sietųsi su galimybemis. nė velnio!
mano mintys ir troškimai kartais siekia tokias tolumas, kad nedrasu juos liesti, kvėptelėti jų pusėn - ims ir sugrius drauge su manuoju pasauliu. juk tai tik drugio sparnų šnaresys. dykumoje pamestos mano viltys.