mirtis... kokios keistos mintys. ir vėl, veliasi galvoje, isikimba į plaukų galus, nepalieka manęs ramybėje.
turiu tiek daug, bet trokštu pasiduoti, trokštu išvysti alternatyvią savo versiją, o kas, jei nebūčiua kadais atsistojus, tyliai palikus sukniubusio kūno ir be garso nuėjusi tolyn? o kas jei būčiau suvokusi, ką padariau? aš gi sudaužiau vaikystę! ... Sutaršytais plaukais, basomis kojomis ir plėvesuojančia suknia - žengiau tokia tuščia, lyg nieko nebūtų ivykę, lyg nebūčiau jutusi tavo dievinančio žvilgsnio(o aš jutau, aš ir dabar jį juntu). Niekad nekalbėjome apie tai, kas buvo, niekad išvis nekalbėjome, tiesiog tylėdavome, žvilgsniai reiškė daugiau, nei kas galėjo suvokti...
ir paskutinis žvilgsnis- ligoninėj, tavo paskutiniam patale- ašaros, kuriom meldei mano atleidimo, kurios prašė mane pasilikt. "viskas gerai, viskas bus gerai" - paskutiniai mano žodžiai tau, paskutiniai ištarti taipo tyliai, jog kažin ar suvokei. aš kaip visad tyliai, be jokio garso išėjau, neleido šykart man pasilikti, neleido ir ištarti " nekenčiu tuštumos"
Palikau tave ten, o lankyti galiu tik kapuose, savo mintyse ir kaskartą išvaryti tave, nes tu stovi taip, kaip tą darydavau aš: be garso, be krustelėjimo, be jausmų...
Mirtis neišskyrė, ji ir negrąžins...