26 d.

.

Mons.

Evangelijos skaitinį komentuoja Albinas Šiaudvytis

Evangelijoje skaitome, kad Jėzui norisi sužinoti aplinkinių nuomonę apie jį. Jis kreipiasi į mokinius, kurie taip pat turėjo savo požiūrį į rabi Jėzų. Evangelijos pasakojimas sudarytas lyg iš trijų dalių – pirmose dviejose tvyro iškilminga, net didinga atmosfera: Jėzaus apklausa apie žmonių nuomonę jo atžvilgiu (13-16 eil.); Jėzaus aiškinimas apie jo misiją ir apaštalų su Petru priešakyje sąmoningumo ir lojalumo parodymas (17-20 eil.). O trečioji dalis (21-23 eil.) lyg viską nubraukia, nes Petras „nusikalba“, ir Jėzus jį net pavadina šėtonu.

Kaip čia taip nutiko apaštalui Petrui? Ir kaip yra su mumis? Mus visus labai džiugina sėkmė, pakilimai. Tuomet mes esame labai greiti ir atviri įvairioms iniciatyvoms, imame sureikšminti save ir interpretuoti, vadovaudamiesi išskirtinai savo autoritetu, patirtimi. Įsijaučiame kaip veržlusis Petras, kuriam, kaip atrodo, nebuvo svetima pirmiau intuityviai ir karštligiškai veikti, o ne apmąstyti situaciją. Ir tame apogėjuje kalbėti apie kančios kelią, kentėjimą, mirtį yra tiesiog neprotinga – „nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“.

Ir visgi apaštalas Petras gauna naują vardą, gaudamas ir naują misiją bendruomenėje, Bažnyčioje. Petras – Uola. Tiesa, ne visi akmenys yra vienodos kokybės: marmuras yra mėgstamas dėl solidumo, tufas dėl trapumo, alebastras – nes gerai praleidžia šviesą, dar yra brangakmenių ir kitokių akmenų. O Petras iš tiesų nepanašus nei į marmurą, nei tufą, nei alebastrą. Paprasčiausia uola. Taigi, tai ne šventės, ne puošybos elementas, bet darbo, statybos – įprastos kasdienybės elementas. Toks Dievo pasirinkimas. Jis tiesiog renkasi žmones tokius, kokie jie yra. Uola mums iš karto asocijuojasi su kietumu. Bet iš kur tas Petro „kietumas“, juk jis vėliau net tris kartus išsigynė Jėzaus. Tikrai ne iš savęs tas kietumas. Jėzaus sekimas yra kelias, kelionė – per kryžių. Savęs mirtį. Jokie pripažinimai, regėjimai, titulai nepanaikina, negali nustumti į antrą planą meilės tarnystės ir atsidavimo žmonėms. O tai yra kančios kelias. Savęs praradimo kelias.

Pabaigoje norėčiau ir vėl sugrįžti prie Jėzaus paliepimo niekam nepasakoti apie jų pokalbį. Juo arčiau Jeruzalės, juo paslaptingesnis darosi Jėzus!? Jau nebe pirmą kartą liepia niekam nepasakoti (pamenat, leidžiantis nuo Atsimainymo kalno jis irgi uždraudė jiems kalbėti apie tai, ką jie matė). Pagalvojau, kaip dar galima būtų suprasti tą paliepimą tylėti? Gal Jėzus nenorėjo, kad apie jį sklistų paskalos, legendos ir iš jų žmonės susidarytų nuomonę apie jį? Gal jis norėjo, kad kiekvienas asmeniškai jį susitiktų ir pats iš pirmų lūpų (iš paties Jėzaus) išgirstų Gyvenimo žodžius? Gal ir dabar krikščionybė yra (turėtų būti) ne žinios – moksliškai apdorotos, išmintingai pateiktos, bet asmeninis susitikimas su Jėzumi. Ir asmeninis atsakymas į jo klausimą: „O kuo tu mane laikai?“

.

Motina - pasaulio centras, Motina knyga pasaulio, pasaulio knyga ir knyga pasauliui. Motina.

Motina - šiandien kaip niekad labiau tapai pasaulio centru, šiandien kaip niekad labiau tapia pasaulio knyga, mūsų Motina ir knyga pasauliui.

.

.

.