И мне некому сказать:"Привет!"
И некому сказать:"Пока!" -

nemiegama.
ir renkasi įdomios žmogystos: Tekintojai, sprogdintojai, žilabarzdžiai burtininkai ir pranai, ir dar pasiutligė sergančios vilkės, ir Rilkės, ir lilkės. Ir..ir..ir. Ak! Nuostabusis interneto pasaulis.

Прощай навсегда шар земной,
Но мы расстаёмся с тобой
Со всей разноцветной листвой

Но контрреволюция всегда с тобой, лежит в постели третьей ногой, cексуальной ногой, виртуальной ногой...    Да уж...

Šiandien pjaudama žolę ratu ratu pagalvojau, kam rašyke reikia skyrelio vaikams. Į galvą atėjo dvi prasmės.
1)vaikams: kad kūrybą dėtų vaikai. Bet čia atėję tie patys vaikai rašo apie gotiškus dalykėlius, blogą gyvenimą ir mirtį. ta prasme, pusiau grafomanai, tad šis skyrelis turbūt ne jiems.
2)Kūrėjams, kurie rašo eilėraščius skirtus/adaptuotus vaikams. Bet kaip tada vertinti tokią kūrybą? Nagi, primityvus rimavimas, kur dar gali surasti "saulė-pasaulis". Ar taip autorius teisina savo negebėjimą kurti sudėtingesnių, ne tokių lėkštų, ar tiesiog nevaikiškų posmų? Aš irgi galiu imti ir riesti smagias eiliuotas pasakas vaikams apie paukščiukus ir vabaliukus, bet kam jų reikia? Juk sueiliuoti "knyga - mama" ar dar ką panašaus nereikia didelio poeto sugebėjimo. Ir skaitydami tokią kūrybą, ar galim teisingai įvertinti poetą kaip kūrėją?

Tad ir iškyla klausimas. Kam iš tiesų reikia šito skyrelio?

Žaliojon girelėn abudu.

Mes būsim laimingi dabar ir visada.

Tik esam.

Ką manai, jei mes keliautumėm į Kaliforniją?
Jei važiuotumėm per naktį, ryte jau būtume vietoje.
Aš vairuočiau, o tu galėtum nusnausti.

Ir,žinai, pasilikčiau čia kad ir per naktį,
Ir žiūrėčiau, kaip iš dangaus krenta debesys.