mes juk vienas kitą kankinam
netikėki manim nereikia
mano pasakos nepatvarios
realybėje jos neveikia
mano pasakoms reikia atstumo
ir žvaigždžių tiktai išpaišytų
o nuo kovo dienos baltumo
aš į krištolą tu į rytus
išsivesim kiekvienas savo
sunkiai lūpose spengiančią tylą
tu atleisk..ir mane apgavo
vėlų rudenį vėjas pakilęs

imki
baltas oleandras
dovana tau
užsimiršimo
lengvas dvelksmas
sūpuoja
šypsena saldžiausia

aš alkana stebuklų
krištolinių rutulėlių skimbčiojimo
baltų žiedų pūgos
kaitraus alsavimo
ir gaudesio ir nerimo laukinio
žvaigždėtos prietemos
ir šnabždančių pavėsių
tylos lakštingalom išsiuvinėtos alkana

Labas vakras to kurs prie židinio kursto gerumą
ir  daliną jį saują po saujos aplinkui susėdusiems
mano vakras gieda erškėtrožių geliančiuos krūmamuose
ir magnolijom sninga į širdį nerandančiam vietos

ir kai niekam aš surenku šypseną lūpų kampučiuose
o blakstienomis nuveju graudulį-mažą paukštuką
pasigarsinu laiką, atsukus tą saldų tiksėjimą
užmiegu..į rytojaus viltis susisupusi:)

Labas vakras to kurs prie židinio kursto geruma
ir  daliną jį saują po saujos aplinkui susėdusiems
mano vakras gieda erškėtrožių geliančiuos krūmamuose
ir magnolijom sninga į širdį nerandančiam vietos

aš-žiedas magnolijos
vaikiškam tavo
alsavime
tavo veido
niekas nemato
šukuoju tau plaukus
kai atskrendi
iš žvaigždžių uko
supuoju fotografijas

šlitinėja spanguolėlė saldžiausioji

šlitinėju

tinklu pasirėdysiu
pavasarį apžergus
akelėm saulės
zuikelius laidysiu

plaukai
vėliavom preiš vėją

bučiniais išsitaško
aikštingas juokas

. . .