norėjau į dnr parašyt kažkokią nerealią mintį ir pamiršau... ot velnias ;)

grajinu gitarčiku ;)

Klasėj vėl vyko Pasaulinis Karas. Jau kažkelioliktas. Kaip visąlaik suolai persirikiavo - pasidarėm tvirtoves. Mergos susibūrė po stalais arba prie jų. Bernai mėtėsi. Viskuo, kas pakliuvo po ranka. Daugiausia kapsulėmis. Ir senais žaisliukais nuo eglutės, stovinčios spintoj.
Kažkas riktelėjo kad viena kapsulė išsitėškė. Mintyse sukrizenau. Bus darbo ką valyti. Netoli nukrito bumbuliukas. Atsikėliau ir mečiau vienam bernuiį nugarą. Stipriai. Jis atsisuko ir norėjo mesti į mane, bet spėjau apsilenkti. Parodžiau jam špygą ir liežuvį ir moviau po stalu.
Ale smagu su Pasauliniais Karais. Klasėj kartais lempos krenta, radijai sproginėja, atsiranda savų santechnikų, vienžo - nerealu.

Paprasti žmonės niekada nesupras meninkų, rašytojų ir panašių žmonių :)

Lotė.

paslėpiau sielą už atvirų durų..

čiulpia leteną dramblys...

;)

o tenai aukštai kažkas man pažadėjo angelo sparnus...

hm.. noriu susirgti.. (tpfu tpfu tpfu). Aišku tik tiek, kad temperatūros būtų. tada būtų geraaaai. į šūlę nereikėtų eit ;)

Nesuprantu aš kai kurių žmonių.
Davė man vienas studentas (dabar praktikuojantis mūsų mokykloj) draugišką pastabą, kad dažniau žiūrėčiau žmogui į akis. Aš tyliai mintyse nusistebėjau. Atrodo, kad žmonėms galiu drąsiai pažvelgti į akis ir žiūrėti kiek tik noriu. O va, čia kažkas nepatenkintas tuo :)
O iš kur man žinoti, o gal čia kažkam atrodys nemandagu, gal kažkam nepatiks kai į jį spoksoma ar dar kas.
Ir vat kas man patinka - kad dažniausiai jei aš ir koks žmogus žiūrim vienas kitam į akis, tai jie  pirmi jas nuleidžia. Kažkodėl man tai kelia mažyti mažuliuką pasitenkinimą. Pasitenkinimą nežinia kuo.