Sėdžiu prie darbų kabineto ant radiatoriaus. Neseniai praėjo mokytoja ir pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu. Gerai, kad nepradėjo kalbėti, kitaip visa mano pertrauka būtų pražuvus.
Nuvijau draugę šalin. Ta juokaudama įsižeidus patraukė pasivaikščiot po mokyklą. Gerai. Nenorėjau pašalinių. Norėjau pabūti viena ir pamąstyti.
Mintys tuoj užplūdo mane. Apie viską. Apie mokyklą, apie draugus, apie namuose tupinčią papūgėlę, apie skautus. Apie snaiges pamažu krentančias ant praeivių nosių ir tuoj pat ištirpstančių. Apie šuniuką, kurį mačiau eidama į mokyklą. Apie savo geriausias drauges. Apie viską.
Pažiūrėjau į laikrodį. Liko kelios minutės. Atsirėmiau į sieną. stengiausi apie nieką negalvot. Nejučiom pradėjau barškinti parkerį kuris buvo pripildytas kapsulių rutuliukais. Garsas buvo tylus ir... švelnus.
Po kelių sekundžių, kurios man prailgo, atėjo ta pati draugė, kuri išėjo supykus, kad nerodau ką rašau. Dabar pažvelgiau į ją įspėjančiu žvilgsniu kad net nebandytų žvilgtelt į mano sąsiuvinį. Atrodo ji suprato. Atsistojo priešais mane, bet taip, kad nematytų ką aš rašau. Tyliai mintyse jai padėkojau.
Dar po minutės ji atsisėdo šalia ant radiatoriaus ir mes abi užsikėlėm ant jo kojas atsirėmusios viena į kitą. Buvo labai gera šalia turėti draugę kuri visąlaik tau padės. O tarp draugių, aišku turi būti paslaptėlių ir jai parodžiau ką rašiau. Ji tik nusišypsojo ir nieko nesakė.
"Geriau tylėti, negu kalbėti ir nusišnekėti"
"Jeigu nori kalbėti, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą"