Malda

Skraidantis švinai,
rašalo išvaduotojau,
balto popieriaus taškytojau!
Atleisk man už mano raides,
kurias aš vakar įkalinau
į sumedėjusius žodžius.

Žodžiai-be-raidžių skraido,
bebalsio vėjo nešdami.
Pagauk juos, jei gali.

Vaje!  Atsibudau ši rytą ir pamačiau kad dar niekas manes neištrynė!  Tegul į galą, teks pagyventi dar vieną dieną. :))

O, kad taip sugrįšt į savo tėviškę,
nuskinti saldų obuolį prie kelio,
žiopsot į gandrą tolumoj ant stogo,
nutilt ir nebekvėpuot.

Tušcias lapas.  Rašyk.
Nėra platesnės dykumos...

Kas bus kai slibinai pražus,
ir vakarai nutuks,
nuobodžio pripampę?

Banalus rytas, banališkai nusiteikęs,
dėjo man per nosį ir sau kikendamas
pranyko smulkmenų pievoj.

Versti žemę su plūgu žymiai lengviau negu versti eiles iš vienos kalbos į kitą.:)

Dienoraštis bereikšmis kai dienos prazvimbia kaip kulkos.  O naktys dažniausiai pramiegotos. Reikės
bandyt pagrobti vienišas sekundes
ir ką nors tokio sulipint iš jų.