Prievarta stovi prie vartų
ir skaičiuoja praeivius.
Ne visi grįžta namo.

Apsilpo žiema.
Ištirpęs, pavasaris
pro pirštus trykšta.

Tik palauk, brolau. Kai sulauksi mano amžiaus, galėsim eit dvikovon po lygiom. :))

Parašius eiles, lyg sudrumzlinus šulinį – reikia palaukt kol nuosėdos nuskęsta į dugną ir tikėtis kad kas lieka galima gerti.

Išbraukiau savo pavardę iš laiko sarašų  Vistiek, jis man skambina kasdien su nauja sąskaita.

Peržengiau slenkstį retai atdarų durų ir antroj pusėj viskas keistai atrodo.  Bet atgal grįžti nebegalima. Laimė kad neužmiršau neštis viltį

Cvangt!  Davė į galvą metaforas!  Ant tiek kad nebeatsimenu jo.

Žvaigždės!  Ko jūs taip tolstat?
Mama mia! Ar mes tokie priklūs?

Lėk, plaštakė, lėk!
Nepasiduok, plasnok.
Sulauk rytojaus!

Rudens raudų ratai
rara per tuščias raguvas,
raliuodami, “Kur Šiaurė?  Kur Šiaurė?”