Jonas Mekas
FROM NOWHERE:  2

There is the word,
and music
of the word.

And there are
things,
dreams
and
images.

I pick
one thing,
the
thing itself
is
poetry,
dream
and
reality:

ars
poetica.

Deja

Gyvenu kalnuotam krašte,
Turiu gražų veidą,
Žemu balsu vakarais
Ganau garbanotas avis,
Deja,
Žemiškas kraujas manęs,
Nei paukščių neapleido,
Kai užkopus į lizdą medžio viršūnėj
Troškau ganyti žvaigždes ir dangų.
Siela skaudžiai bėrė juoką į širdį
Perskaičius raukšlėj mano paslaptį:
Deja,
Paskutinė tyla į žodžius nebevirsta,
Nei dulkė į debesį.
Gyvenu kalnuotam krašte,
Saugau sielą giliausioj bedugnėj,
Neišbrendamoj dykumoj,
Krištoliniam narve,
Deja,
Ji netarus nė žodžio
Atrakindama tuštuma plieną
Gali išskristi pagarbint lengvumo.
Deja,
Jai nesvarbu, kuo rausvinu skruostus,
Nei badmirys mano sotumas
Jai nekelia gailesčio -
Girdau save vandeniu, nemokėdama jos nuplauti,
Maitinu save mėsa, nemokėdama jos maldų,
Kūnas slepias nuo akmens, kuris žeidžia,
Gimsta ieškodamas akmens, kuris žeidžia.
Deja,
Mano veidas žemiškai paprastas,
Vardas dulkėtas puikuojas
Po virvėmis žodžių,
Numirėliais popieriui užsikasusiais,
O siela juos tveria
Kaip plunksnas ir kalnus,
Žemę ir dangų,
Kaip lietų ir sausrą krūtinėj.
Ji moka juos prisijaukinti ir leisti į orą
Smiltimis aukso,
Ji moka jais groti,
Kad adatom į uždarą širdį įeitų,
Ji moka juos tarti šiluma,
Kai raudu į delną.

Ryto drėgnoj žolėj skaitom praeitį iš akies rainelės,
Deja,
Dangus ir žemė mane dalijas pusiau;
Gulu po akmeniu
Išskrisdama iš po akmens,
Plasnoju aukštyn švelniai ir lengvai
Kaip laumžirgio sparnas,
Pritrauktas gija prie dangaus.
Aš norėčiau sau pavydėti,
Deja,
Keli karščiuojantys žodžiai vos supas ant lūpų:
"Siela, sveri tuštumą ir tylą,
Išsineši geležį mano nuodėmių
Ir vėrinį gėrio perlų -
Priimk ir mane!"

Šypsos burna danguje,
ji žino,
Toji, dulkėtu vardu
Tylą ir tuštumą vadintų
"Dangaus ir žemės kalbėjimu".

Šią naktį debesys išbarsto miego nuodus
Ir neriasi iš odos įkvėpianti siela,
Pagrobdama dienos džiaugsmus ir gėlą
Praslysta švelniai lovos krašteliu per juodus

Užmigusios vienatvėje mergaitės plaukus
(Ji šoka permatomam rūbe gėdos
Nerasdama sapne skaistumui vietos).
Kažkas išpranašauja, kas pasaulio laukia

Iš tirščių neskaidrių nakties šešėliuos,
O jis užmiega apkabinęs blyškų kūną
Pritvinkdamas lyg kvapo jos moteriškumo.
Ir siela sklendžia vandenynų mėliuos,

Atsainiai rangosi į lizdą bundančiojo kūne,
Lyg miego momentus įkvėpusi tikruosius.
Tik šiurpas slinkdamas per mirusiuosius
Gyvybę beria ir naujos dienos griežtumą.

-2002-

Pro rytojaus plyšelį

Kokia tyra sekundė pokalbio
Prieš savanaudę amžinybės tylą,
Drauge mano.
Šįvakar širdys lyja audrą,
Rytojuj liks menka balutė
Ant pliko žemės žvyrkelio.
Papasakok prie nuodėmklausio stalo
Savo meilę,
Kuri danguj – raudonas pentinas.
Kažkas šį vakarą likimą žemės sprendžia,
O mudu – žvirblio suplakti du gūsiai!
Kalbėkim paprastai ir žemiškai,
Drauguži mano,
Nes šios kalbos dangus tikslus nemoka,
Nes mes –
Du dygsniai adatos į žemės kruviną kepurę,
Iškeikiame šį vakarą,
O jis vis tiek gražus-
Sviestuotų lapų skrydis
Per liepsnos liežuvį.
Ir nesvarbu, drauguži,
Kad mūsų nebebus, džiaugsmingai žvengs arkliai,
Orkestras būgnus muš kaip mušęs,
Mergaitė putliažandė iškvatos audringą raudą,
Niekingas medis augs į gilią išmintį,
Kurią mes grobstėme nuo svetimų liežuvių
Ir nežinią, kuri siaurom čiurkšlelėm
Pro plyšius į vaikišką padangę tvenkės.
Ir nesvarbu, drauguži, rytoj mes –
Sauja dumblo, trys akmensmiltės
Ar  meldų tolimas ošimas –
Aš nesiklaupsiu prieš visatą, mirčiai nedėkosiu,
Nes antro vakaro vistiek neišmaldausiu,
Nes visata tik lašas sieloj,
Mano drauge!
Verčiau sunešk altorių iš senų batelių,
Kuriais aš molį žemės išbraidžiau
Ir puokštę iš mergaitės juoko,
Savo meilės,
Kuri rytoj – trys druskos gurkšniai!
Ir nesvarbu, kad tu mane pamirši,
Išskobk iš nuodėmklausio stalo
Rūpintojėlį luošą, ir ryžtingą
Kaip riešutėliai du
Ant pliko žemės gomurio šįvakarą,
Drauguži mano.

Pro rytojaus plyšelį

Kokia tyra sekundė pokalbio
Prieš savanaudę amžinybės tylą,
Drauge mano.
Šįvakar širdys lyja audrą,
Rytojuj liks menka balutė
Ant pliko žemės žvyrkelio.
Papasakok prie nuodėmklausio stalo
Savo meilę,
Kuri danguj – raudonas pentinas.
Kažkas šį vakarą likimą žemės sprendžia,
O mudu – žvirblio suplakti du gūsiai!
Kalbėkim paprastai ir žemiškai,
Drauguži mano,
Nes šios kalbos tikslus dangus nemoka,
Nes mes –
Du dygsniai adatos į žemės kruviną kepurę,
Iškeikiame šį vakarą,
O jis vis tiek gražus-
Sviestuotų lapų skrydis
Per liepsnos liežuvį.
Ir nesvarbu, drauguži,
Kad mūsų nebebus, džiaugsmingai žvengs arkliai,
Orkestras būgnus muš kaip mušęs,
Mergaitė putliažandė iškvatos audringą raudą,
Niekingas medis augs į gilią išmintį,
Kurią mes grobstėme nuo svetimų liežuvių
Ir nežinią, kuri siaurom čiurkšlelėm
Pro plyšius į vaikišką padangę tvenkės.
Ir nesvarbu, drauguži, rytoj mes –
Sauja dumblo, trys akmensmiltės
Ar  meldų tolimas ošimas –
Aš nesiklaupsiu prieš visatą, mirčiai nedėkosiu,
Nes antro vakaro vistiek neišmaldausiu,
Nes visata tik lašas sieloj,
Mano drauge!
Verčiau sunešk altorių iš senų batelių,
Kuriais aš molį žemės išbraidžiau
Ir puokštę iš mergaitės juoko,
Savo meilės,
Kuri rytoj – trys druskos gurkšniai!
Ir nesvarbu, kad tu mane pamirši,
Išskobk iš nuodėmklausio stalo
Rūpintojėlį luošą, ir ryžtingą
Kaip riešutėliai du
Ant pliko žemės gomurio šįvakarą,
Drauguži mano.

Pro rytojaus plyšelį

Kokia tyra sekundė pokalbio
Prieš savanaudę amžinybės tylą,
Drauge mano.
Šįvakar širdys ošdamos išlyja audrą,
Rytojuj liks menka balutė
Ar sraigės sijos sidabrinės
Ant pliko žemės žvyrkelio.
Papasakok prie nuodėmklausio luošo stalo
Ugningoj vasaros klijuotėj
Savo meilę,
Kuri danguj – raudonas pentinas.
Kažkas šį vakarą likimą žemės sprendžia,
O mudu – žvirblio suplakti du gūsiai,
Luotai prasilenkiantys;
Rytojuj bėgs tik sudrumstas vanduo
Į glitų sielos dugną.
Kalbėkim paprastai ir žemiškai,
Drauguži mano,
Nes šios kalbos tikslus dangus nemoka,
Nes mes –
Du dygsniai adatos į žemės kruviną kepurę,
Iškeikiame šį vakarą gyvenimą,
O jis vistiek gražus-
Lapelių sviesto skrydis
Per liepsnos liežuvį.
Ir nesvarbu, drauguži,
Kad mūsų nebebus,o garsiai žvengs arkliai,
Orkestras būgnus muš kaip mušęs,
Mergaitė putliažandė iškvatos audringą raudą,
Kad paukščiai kolekcionuojantys gyvenimus
Surinks nereikalingus atminimo pelenus į gūžį,
Niekingas medis peraugs paauksuotą odą,
Gilią išmintį,
Kurią mes grobstėme nuo svetimų liežuvių
Ir nežinią, kuri siaurom čiurkšlelėm
Pro plyšius į vaikišką padangę tvenkės.
Ir nesvarbu, drauguži, rytoj mes –
Sauja dumblo, trys akmensmiltės
Ar  meldų tolimas ošimas –
Aš nesiklaupsiu prieš visatą, mirčiai nedėkosiu,
Nes antro vakaro vistiek neišmaldausiu,
Nes visata tik lašas sieloj,
Mano drauge!
Verčiau sunešk altorių iš senų batelių,
Kuriais purvyną žemės išbraidžiau
Ir puokštę iš mergaitės juoko,
Savo meilės,
Kuri rytoj – trys druskos gurkšniai!
Ir nesvarbu, kad tu mane pamirši,
Išskobk iš nuodėmkausio stalo
Rūpintojėlį luošą,
Ir ryžtingai naivų,
Kaip riešutėliai du
Ant pliko žemės gomurio šįvakarą,
Drauguži mano.

wasara - ruduo . kazkaip sie zodziai sia wasara visai nesiskiria.. pasiilgau 30ties laipsniu karscio

hm.. gryzau is nidos.. galwa skauda.. ir akis mm bloga..

Pamažu supranti, kad žmogaus amžius turi įtakos jo kūrybai, neverta teisintis gabumų trūkumu. Su juo įgauni patyrimo, brandžių minčių, asakomybę už savo žodžius. Prasmingų metų kolkas man labai trūksta. Kūryba - vienintelis dalykas mano gyvenime, kuris  nėra tik  laiklo švaistymas...