Pro rytojaus plyšelį

Kokia tyra sekundė pokalbio
Prieš savanaudę amžinybės tylą,
Drauge mano.
Šįvakar širdys ošdamos išlyja audrą,
Rytojuj liks menka balutė
Ar sraigės sijos sidabrinės
Ant pliko žemės žvyrkelio.
Papasakok prie nuodėmklausio luošo stalo
Ugningoj vasaros klijuotėj
Savo meilę,
Kuri danguj – raudonas pentinas.
Kažkas šį vakarą likimą žemės sprendžia,
O mudu – žvirblio suplakti du gūsiai,
Luotai prasilenkiantys;
Rytojuj bėgs tik sudrumstas vanduo
Į glitų sielos dugną.
Kalbėkim paprastai ir žemiškai,
Drauguži mano,
Nes šios kalbos tikslus dangus nemoka,
Nes mes –
Du dygsniai adatos į žemės kruviną kepurę,
Iškeikiame šį vakarą gyvenimą,
O jis vistiek gražus-
Lapelių sviesto skrydis
Per liepsnos liežuvį.
Ir nesvarbu, drauguži,
Kad mūsų nebebus,o garsiai žvengs arkliai,
Orkestras būgnus muš kaip mušęs,
Mergaitė putliažandė iškvatos audringą raudą,
Kad paukščiai kolekcionuojantys gyvenimus
Surinks nereikalingus atminimo pelenus į gūžį,
Niekingas medis peraugs paauksuotą odą,
Gilią išmintį,
Kurią mes grobstėme nuo svetimų liežuvių
Ir nežinią, kuri siaurom čiurkšlelėm
Pro plyšius į vaikišką padangę tvenkės.
Ir nesvarbu, drauguži, rytoj mes –
Sauja dumblo, trys akmensmiltės
Ar  meldų tolimas ošimas –
Aš nesiklaupsiu prieš visatą, mirčiai nedėkosiu,
Nes antro vakaro vistiek neišmaldausiu,
Nes visata tik lašas sieloj,
Mano drauge!
Verčiau sunešk altorių iš senų batelių,
Kuriais purvyną žemės išbraidžiau
Ir puokštę iš mergaitės juoko,
Savo meilės,
Kuri rytoj – trys druskos gurkšniai!
Ir nesvarbu, kad tu mane pamirši,
Išskobk iš nuodėmkausio stalo
Rūpintojėlį luošą,
Ir ryžtingai naivų,
Kaip riešutėliai du
Ant pliko žemės gomurio šįvakarą,
Drauguži mano.