Deja

Gyvenu kalnuotam krašte,
Turiu gražų veidą,
Žemu balsu vakarais
Ganau garbanotas avis,
Deja,
Žemiškas kraujas manęs,
Nei paukščių neapleido,
Kai užkopus į lizdą medžio viršūnėj
Troškau ganyti žvaigždes ir dangų.
Siela skaudžiai bėrė juoką į širdį
Perskaičius raukšlėj mano paslaptį:
Deja,
Paskutinė tyla į žodžius nebevirsta,
Nei dulkė į debesį.
Gyvenu kalnuotam krašte,
Saugau sielą giliausioj bedugnėj,
Neišbrendamoj dykumoj,
Krištoliniam narve,
Deja,
Ji netarus nė žodžio
Atrakindama tuštuma plieną
Gali išskristi pagarbint lengvumo.
Deja,
Jai nesvarbu, kuo rausvinu skruostus,
Nei badmirys mano sotumas
Jai nekelia gailesčio -
Girdau save vandeniu, nemokėdama jos nuplauti,
Maitinu save mėsa, nemokėdama jos maldų,
Kūnas slepias nuo akmens, kuris žeidžia,
Gimsta ieškodamas akmens, kuris žeidžia.
Deja,
Mano veidas žemiškai paprastas,
Vardas dulkėtas puikuojas
Po virvėmis žodžių,
Numirėliais popieriui užsikasusiais,
O siela juos tveria
Kaip plunksnas ir kalnus,
Žemę ir dangų,
Kaip lietų ir sausrą krūtinėj.
Ji moka juos prisijaukinti ir leisti į orą
Smiltimis aukso,
Ji moka jais groti,
Kad adatom į uždarą širdį įeitų,
Ji moka juos tarti šiluma,
Kai raudu į delną.

Ryto drėgnoj žolėj skaitom praeitį iš akies rainelės,
Deja,
Dangus ir žemė mane dalijas pusiau;
Gulu po akmeniu
Išskrisdama iš po akmens,
Plasnoju aukštyn švelniai ir lengvai
Kaip laumžirgio sparnas,
Pritrauktas gija prie dangaus.
Aš norėčiau sau pavydėti,
Deja,
Keli karščiuojantys žodžiai vos supas ant lūpų:
"Siela, sveri tuštumą ir tylą,
Išsineši geležį mano nuodėmių
Ir vėrinį gėrio perlų -
Priimk ir mane!"

Šypsos burna danguje,
ji žino,
Toji, dulkėtu vardu
Tylą ir tuštumą vadintų
"Dangaus ir žemės kalbėjimu".