Šią naktį debesys išbarsto miego nuodus
Ir neriasi iš odos įkvėpianti siela,
Pagrobdama dienos džiaugsmus ir gėlą
Praslysta švelniai lovos krašteliu per juodus

Užmigusios vienatvėje mergaitės plaukus
(Ji šoka permatomam rūbe gėdos
Nerasdama sapne skaistumui vietos).
Kažkas išpranašauja, kas pasaulio laukia

Iš tirščių neskaidrių nakties šešėliuos,
O jis užmiega apkabinęs blyškų kūną
Pritvinkdamas lyg kvapo jos moteriškumo.
Ir siela sklendžia vandenynų mėliuos,

Atsainiai rangosi į lizdą bundančiojo kūne,
Lyg miego momentus įkvėpusi tikruosius.
Tik šiurpas slinkdamas per mirusiuosius
Gyvybę beria ir naujos dienos griežtumą.

-2002-