Tiek daug aš galvoju,
ir poeziją dėlioju.
O tu kaip kame?
Ar skaitai su skola?

Tiek daug tų minčių...
Vėl į sniegą brendu.
Po vasarų karštų...
Po žuvų, po audrų...

Mintis tik skaičiuoju.
Į eiles tik dėlioju.
O jų šimtais...
Palaidai tik plaukais.

Man tiek daug tos tylos,
pavasaris, paskui siaubų ruduo...
Iš akių tik vanduo.
Ir tik joms tretinis karštas vanduo.

Aš sielos, o ne proto, skausmuose.
Noriu arbatos? Atsipalaiduosiu?
Tampu šalta lyg akmuo...
Iš proto einu, ir tik poezijos skiemuo.

Langus kuždena vėjas...
Ir lyg jausčiau, lyg pavasarėja.
O buvo tokia graži ant medžių šarma -
man akyse dargana, ir tyluma.

Labai noriu čiobrelių arbatos,
tiesiog traukia mintis į tą norą...
Man baugu, taip čia vienišai,
lyg būčiau uždaryta dėl uždarumo...
Nuo to susispaudimo ir susištuntavimo -
darausi dar uždaresnė ir liūdnesnė...
Poezija tik svaigina, nes negaliu susikaupti.
Baugu. Ilgiuosi žmonių.
Ką jos čia biedavojasi - visai nesuprantu,
pasiilgau pilnaverčių žmonių. . .
Ieškau vietos, nenusėdžiu ramiai,
kada grįšiu namo - būsiu nežmoniškai užsidariusi savyje,
ir nekalbi. . .
Grasina ir tiek, tais norais ir nepilnavertiškumu.