Kaip padaryti nuotrauką, kad būtų, pusantro žmogaus žingsnio, nueinančio?

Nebepaveiksluoju, nebepiešiu, senstu, dūlėju.

Mama, tu švieti, kaip Saulė naktį.
Svajoju būti maža Saulutė.
Noriu būti gera, ir daryti viską tik gerai...

Man tik baugu - kur išneša viską atvarai.
Oi, Berneli, negerai. Tyla. Nė skambučio.
Mažą Saulutę užklupo naktis . . .
Ir nešviečia pilnatis, kad būtų šviesu...
Kada tu? Kada tu naktis? Kada baigsis naktis?

Saulute, tu per maža suprasti, tokius dalykus.

Baltu veliumėliu,
obelis šįryt atsikėlė.
O mano Motužėlė -
langelį užvėrė.

Ir byra baltos
ašaros pavėjui.
Kėlėsi obelys,
į Dangų kėlėsi.

Klaida mintyse įsivėlė,
ir klausos jau tik dienoraštėlis.
Siela trūnyja, bitutė įgėlė,
norėčiau kad prielankios būtų vėlės.

Jau visai nebetoli bus Kalėdėlės.
Degu žvakelę, kaičiu arbatos,
reikia širdužėlei šilumėlės. . .
Tos svajonės neprielankios vėl įgėlė.

Kaip surašyti viską, ašara tviska.
Man taip baugu - visgi mažutėlė.
Noriu būti, skaityti, piešti, rašyti,
susidėlioti širdužėlei dienoraštėlį...
Ta širdelė tik kraujo gurguolėlė.

Tas pavasaris, tiesiog alsuoja poezija. Tiesiog - Poezijos pavasaris.

[...]

Kiek ilgai vienatvėje laukiau.
Kiek klajojau sapnuos kruvinuos.
O kodėl mano jautimai tiek kaukia?
Ir kodėl net į ateitį šeima nepadės

Piktume ir pagiežoj - širdis...
Palinkstu jau mintyse naktis.
Atsisako meilės sau jau jausmai,
o kodėl palikai? Pamilai?

Išsisako Dievai atvirai...
Siunčia varną juodžiausią Dangus.
O žmogus tik juokias mielai, . . .
O kodėl tolimiausias žmogus?

Kalbos arklas, apverčia visus poezijos gėlių laukus, palikdamas žargono velėnas.