Tyliai ištirpstu lietuje...Yra dalykų apie kuriuos sunku rašyti net pasislėpus po slapyvardžiu.

Aš Runkelis.

Storas ir lapuotas.

Aš Runkelis.

Dar vaikui tai man ant kaktos išraižė

Ranka švelni glotnutė

Juodo darbo neliesta.

 

Aš Runkelis

Nes mano tėvo rankos nuo darbo sudiržusios,

Nes mano šaknys į žemę įsisiurbusios.

Lapuota kepurė užstoja man dangų.

Negarbinu aš sakalų padangėse

Pakilusių iki dievų

Ir nebemokančių nutūpt.


Aš Runkelis - toks jau mano likimas.

Vieną dieną keisti vaikai užauga ir tampa keistais suaugusiais.

Jei keliaudami sutikote sraigę su jums dar neregėto tvirtumo kiautu, tai žinokite, kad ji kažkada buvo itin minkštas šliužas, kurį visi kėsinosi sužeisti, tad jam galiausiai teko įsirangyti į šį monstrišką kiautą.

Taip lengva pasislėpus už ekrano,
Nematant nei sielos, nei akių
Užpilti purvo praskiesto pykčiu.
Ir nieks galiausiai nepajuto
Kaip menas virto purvo spa.
Saujelė man -
Dvi saujos tam, anam.
Ir žiūrim pro tvartelio langą,
Kad gal jau ir patiems nebesmagu.

Kažin, ar Jėzus buvo vegetaras?

Kūrėjo keliai nežinomi. Ar gal ne visada žmogui suprantami. Sako, jei davė Dievas dantis, tai duos ir duonos. Jei davė Dievas vienam žmogui būti narcisu, tai davė kitam aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Kai vieni pavargsta nuo asmenybės traukiančios į save visą dėmesį, tai kitam gi - tai didžiausia atgaiva. Nes gi vargšas žmogelis su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, įsivėlęs į pokalbį dviese, stojus tylai puola į didžiausią paniką, kad dabar štai jam reikia tą tylą užpildyti kažkokiais pasakojimais ir istorijomis. Tuomet šis pradeda berti visa, kas tik ant liežuvio galo nurieda: darbinių santykių detalės, asmeninio gyvenimo didžiausios paslaptys, kurių šiukštu neurotipiškas žmogus niekam nepasakotų…o bet kuo gi užpildyti tylą? Ir štai susitinka narcisas ir ADHD ir jų pasaulyje nušvinta Saulė: narcisas gauna nuoširdų klausytoją, besižavintį jo istorijomis, o ADHD niekad nebereikia panikuoti, kad reikia užpildyti tylą, o kartu mėgaujasi draugo pasakojimais, pats kartais įterpdamas vieną kitą savo istoriją, kuria iš tiesų nori pasidalinti.

Kaip trupinius nuo kilmingų stalo
Aštriausiais peiliais nužertus,
Įskaudintus, sumenkintus
Ir niekieno nesuprastus -
Aš juos renku
Ir prie širdies kaip didžiausią turtą
Glaudžiu, glaudžiu, glaudžiu.
Ir vienas kito skausmą
Be žodžių mes suprantam,
Nes pramynėme panašius kelius.
Vieniems - kitokie, o kitiems - keisti,
Tretiems - gal net nevisai normalūs,
Bet pagaliau suradę mes vieni kitus
Auginame draugystę trapią.

Mirė močiutė. Tegul žemelė būna tau lengva. Gyvenk mūsų prisiminimuose.

“Meldžiu ir Dievo, ir Velnio, kad pasiimtų mane, nes nebegaliu kentėti. Bet nei tas, nei anas manęs neima.”

Dieve, dėkoju Tau, kad nutraukei jos kančias, kad nebeleidi jai kankintis. Priimk ją pas save į savo begalinės ramybės pasaulį. Atleisk jai už suklydimus ir paklydimus. Jos gyvenimas buvo ilgas ir sunkus, nuklotas skaudžiomis ankstyvomis netektimis, sunkiu darbu, išbandymais. Vos penkerių ji neteko motinos. Neilgai trukus - tėvo. Ji neturėjo vedlių šiame pasaulyje, nei patarėjų. Tad klydo… tik užsiversdama ant pečių dar sunkesnius išbandymus. Prieš išeidama ji spėjo patirti savo trijų vaikų mirtį. Priimk ją ir paskandink jos vargus užmarštyje. Palik tik prisiminimus mums apie jos nuoširdumą, atvirumą ir meilę.

Kažkas pasakė, kad vaikų laimės jausmas priklauso nuo jų senelių. Na taip, juk tėvai įklimpę į rūpinimąsi sveikata ir pilvo pamaitinimu, pervargę, dažnai pamiršta pamaitinti vaikų sielas. Ir čia seneliai gali atnešti laimę vaikams, visą savo rūpestį skirdami mažųjų sielos pamaitinimui. Ir to visada man trūko, nes deja, bet mano seneliai visada buvo toli nuo mūsų šeimos. Pavydžiai klausydavausi, kai kažkas pasakodavo senelių jiems papasakotas istorijas apie karo metus ar ir geresnius laikus. Savo močiutės pasakotas istorijas (netgi ne man pasakotas) žinau vos kelias.

Pirmoji istorija mane verčia susimąstyti apie žmonių pamirštą savąją paskirtį Žemėje. Mes įpratome iš Žemės imti, ką panorėję, mainais nieko neduodami. Pasakėme, kad tik mes esame išskirtiniai šioje žemėje ir turime sielą. Bet gal mums buvo suteiktas išskirtinis protas ir galios, kad saugotume šią Žemę ir visa kas gyva joje? Gal mes turėtume būti Žemės piemenys, o ne Žemės valgytojai?

Vieną pavasarį, kai paukščiai jau buvo grįžę gimtinėn, užėjo dideli šalčiai. Broliai su tėvu vaikščiojo po laukus ir rinko sušalusius nebepaskrendančius paukščius ir nešė daržinėn, kad šie ten galėtų sušilti ir atsigauti.

Antroji istorija mane verčia žavėtis kaimo žmonėmis. Mieste žmonių likimai pasiklysta ir ištirpsta, o kaime žmonės mena ne tik visą žmogaus gyvenimą, bet ir kelias kartas kiekvienos šeimos. Jų išmintis ne iš knygų išskaityta, o krauju ir prakaitu išgyventa. Ši istorija apie lietuvišką patarlę  -  “Lazda turi du galus.”

Jau baigiantis karui, kai mūšiai Lietuvoje jokie nebevyko, kur nekur klaidžiojo pasiklydę vokietukai. Į mūsų kaimą galiausiai įsidrąsino ateiti vienas išbadėjęs, suvargęs jaunas vokietukas. Jis nebeturėjo ko prarasti, nebeturėjo jėgų slapstytis. Ir vylėsi gailesčio ir žmogiškumo. Vienas autoritetingas ir apsukrus kaimo žmogus pasiėmė šautuvą ir nušovė niekaip negalintį pasipriešinti jaunuolį. Jo mirtis buvo beprasmė: ji niekaip nebekeitė karo eigos, jis niekam nekėlė grėsmės. Kai to žmogaus sūnui suėjo panašiai metų, kaip kad tam vargšui vokietukui buvo, jis su traktoriumi įvažiavo į kūdrą ir, nesugebėjęs iš ištrūkti iš traktoriaus, priburbuliavo. Šis žmogus patyrė tokį pat vaiko netekties skausmą, kaip ir kažkur toli Vokietijoje savo sūnaus nesulaukusi motina ir tėvas. 

Trečioji istorija man primena vertinti, kiek daug mes šiandien turime.

Pavasarį vištos nedaug kiaušinių tedėdavo. Per Velykas visi vaikai gaudavome po vieną kiaušinį. Visi, išskyrus vyresnįjį brolį, juos pasigardžiuodami suvalgydavome. Brolis gi, nepaisant patarimo nerizikuoti prarasti vienintelį kiaušinį, išeidavo į kaimą varžytis su vaikais ridenant kiaušinius. Nors jis išeidavo su vieninteliu kiaušiniu, visada grįždavosu su pilna kepure laimėtų kiaušinių.

Pastarosiomis dienomis teko klausytis seminaro apie dirbtinį intelektą. Pagrindinė mintis, o gal jausmas, kurį iš jo “išsinešiau” buvo tas, kad “DI apvers pasaulį aukštyn kojomis - stebėkite, mokykitės, ruoškitės.” O mano dėmesys “užsikabino” už minties susijusios su autorių teisėmis. O būtent: ar pažeidžiamos autorių teisės, jeigu DI sušeriame krūvą žmonių sukurto skaitmenizuoto turinio, jis jį pačiaumojęs pareiškia, kad štai viską žino geriau už žmones ir mus visus pakeis. Na bet šis įrašas iš tiesų visai ne apie dirbtinį intelektą.
Ar kūrėjas sukūręs kūrinį ir atidavęs jį kitiems skaityti, žiūrėti, patirti vis dar turi išskirtines teises į jo prasmę?
Ne vienas turbūt girdėjo apie J.K Rowling diskusijas su skaitytojais apie jos kūrinių, veikėjų prasmę. Ar autorius geriau supranta savo kūrinius už kitus skaitytojus? O gal pabaigęs kūrinį jo autorius taip pat turėtų tapti tik skaitytoju? Jis sunarpliojo siužeto vingius, suteikė dvasią veikėjams, bet jo paties asmenybė, charakteris, pasąmonė patyliukais jam pačiam nesuvokiant prikabino papildomų prasmių.
Kartą darbe buvo organizuojami anglų kalbos kursai. Mūsų nuostabioji dėstytoja mums skirdavo kūrinį, kurį vėliau aptardavome. Bene daugiausiai prieštaringų diskusijų sukėlė Roald Dahl “Lamb to the Slaughter” kūrinys. Turbūt prieštaringus požiūrius būtų tiksliausia įvardinti kaip ginčą, kuris veikėjas yra protagonistas, ir kuris antagonistas. Asmeniškai aš protagonistu laikiau Mary, kitas kolega protagonistu laikė Patrick. Tačiau vėliau suvokiau, kad buvau neteisi. Tiesiog vyrai ir moterys masto skirtingai. Autorius vyras ir skaitytojai vyrai protagonistu matė veikėją Patrick. Tuo tarpu skaitytojos moterys, tame tarpe ir aš, priešingai nei autoriaus numatyta, protagonistu kūrinyje matė Mary. Bet ar tikrai aš buvau neteisi? O gal vistik čia ir visas žavesys, kad tuo momentu, kai autorius paleido savo kūrinį į viešąjį pasaulį, jis tapo nebe tik jo, ir kiekvienas skaitytojas su savo gyvenimiškąja patirtimi ir interpretacija yra toks pats teisus dėl kūrinio prasmės kaip ir autorius.
O kaip dėl mūzų? Pamenu, kad jos atrodė it nuostabus mitas. Bet net ir man, žmogui, kurio gyvenimas nutolęs nuo meno ir literatūros pasaulio taip toli, kad galėčiau sakyti jog gyvenu kitoje planetoje, kurioje menas tiesiog neegzistuoja. Žmogui, kuris tik sunkiais gyvenimo momentais, atsiremia visu savo svoriu į plunksną ir prašo jos paimt už rankos ir ištempt iš tos balos bedugnėje, kad nepaskęsti. Net ir man, tą vieną vienintelį kartą, mūza parodė savo veidą. Tas keistas jausmas, kai mano galvoje tiesiog gimė mintis. Bet aš nesukūriau nei vieno sakinio tame trumpulyčiame netobulame tekste, o tik paskolinau mūzai savo ranką, o ji iš mano pasąmonės išliejo tai, ką norėjo pasakyti…aš nekūriau, o tik stebėjau pro mane srūvantį minčių srautą. Aš nebuvau to kūrinėlio autorė - aš buvau jo skaitytoja.