Baigiau skaityti 2026-03-25

Stivenas Kingas yra vienas žymiausių ir produktyviausių šių laikų rašytojų. Turbūt nesuklysime pasakydami, kad daugelis žmonių net jei nėra perskaitę jo knygų, tai bent jau yra matę jų ekranizacijų. Savo knygoje “On writing: A Memoir of the craft” Stivenas Kingas pasakoja apie romano “Kerė” atsiradimo istoriją. Tuomet dar niekam nežinomas rašytojas, kurio trumpos istorijos literatūrinių žurnalų tai spausdinamos, tai atmetamos, pradeda rašyti istoriją apie Kerę Vait, perdėm religingos mamos auginamą mergaitę, kuri visą savo gyvenimą kenčia bendraamžių patyčias. Tačiau Kerė yra ne tik bjauri ir užgauita mergaitė: joje slypi galingos telekinezės galios. Rašytojas išmeta “Kerės” romano pradžios juodraštį šiukšlinėn. Čia jį randa jo žmona Tabita ir paskatina jį tęsti šį romaną, kuris vėliau tampa didžiuoju proveržiu Stiveno Kingo rašytojo kajeroje. Šiame romane neįmanoma nepastebėti rašytojo talento: begalo turtingos ir vaizdingos kalbos bei iki paskutinių knygos puslapių išlaikytos įtampos. Kokie įvykiai pažadins galią nuolankiai patyčias kenčiančioje mergaitėje ir kaip ji nubaus savo skriaudėjus? 


Labiausiai patiko: kalbos gyvumas, vaizdingumas; originalus siužetas, rodantis begalinę autoriaus fantaziją; nuo pat pradžios žinai, kad Kerė Vait pagaliau turės supykti ir atkeršyti skriaudikams, žinai, kad ji turi telekinezės galių, bet iki paskutinių puslapių lauki kas gi nutiks ir kaip.

Ne iki galo pasakyta: Knygoje yra apsakymas apie Jeruzalės gyvenvietę, esančią netoli Čepelvaito. Romano "Kerė" veiksmas vyksta Čemberlene. Lieka ne visai aišku ar "Jeruzalė" yra atskiras kūrinys, ar "Kerės" priešistorė. Galbūt Čepelvaitas laikui bėgant tampa Čemberlenu. Romane Kerės motina jos galias laiko šėtono suteiktomis. Tačiau pati Kerė labiau vaizduojama kaip patyčių auka, kuri galiausiai supyksta ir pratrūksta. Jos telekinezės galios yra genetiškai paveldėtos. Apsakyme "Jeruzalė" veiksmas vyksta anksčiau nei "Kerėje". Istorija rutuliojasi apie Bunų šeimą, kuri pasirodo taip pat yra ypatinga. Tik čia atskleidžiama šėtoniška jos prigimtis, kuri atsiskleidžia tik jiems būnant Čepelvaite.

Ar tu buvai ten

Kur vienoj pusėj

Už miglos sienos

Pasaulis visas liko

Ir tu jo jau nebejauti

It mirgantis ekranas

Ar tu buvai ten

Kur kita pusė

Paslėpta

Neregima

Bet tu jauti ją

Ramybę begalinę

Ten kur viskas baigias

Ir prasideda

Ar tu buvai ten

Kur nekenti savęs

Kad neturi valios

Užsimerkt

Ir nert į kitą pusę

Ir vis laikaisi įsitvėręs

Savo skausmo ir kančios

O juk galėtum nebejaust

Aš jau seniai grįžau iš ten

Prisiminimas it šešėlis seka

O juk tiek daug pamiršę savo sielą ten

Vėl grįžta jos ieškot

Paklysta 

Nebegrįžta

Aš sugrįžau iš ten

Ir vis bijau

Kad vieną dieną

Prisiminsiu kelią

Ir vėl surasiu ribą

Tarp dviejų pasaulių

Bijau

Kuriam aš atsiliepsiu

Kai mane pašauks

drugelio 
žvynas
voratinkly
kvatoja
apdulkėjęs

Tvirto sudėjimo blauzdai - reikalingos patogios kojinės: su plačia juostele, kad nespaustų nuo metų ir mitybos sutvirtėjusios blauzdos. Savo mėgstamas ne betkada randu parduotuvėje, o dar ir spalva žiūrėk ne tokia. O štai ir ėmiau ir radau vieną dieną kuo tinkamiausios juodos spalvos, bet…ant kiekvienos poros puikavosi savaitės dienos angliškas pavadinimas. “Hmmm…na bet juk kojinė yra kojinė, koks gi skirtumas, kas ant jos parašyta. Imu.”
Tačiau kojinės ėmė ir pradėjo valdyti mano niekur nespėjančio gyvenimo rutiną: kas rytą ištiesdavau ranką į kojinių dėželę stalčiuje, kur greitai tikėdavausi pagriebti porą kojinių…ir sustodavau…nors jau reikėdavo pro duris lėkti, o aš vis atlenkdavau kojinių kraštelį ir tikrindavau, kokia gi savaitės diena ant jo išraityta. Plyksteldavo pikta kibirkštėlė mintyse: “Ak tos begėdės, jos vis tik mane pradėjo valdyti. Negaliu apsimauti ne tos dienos kojinių ir nors tu ką.”
Bet šį rytą - pirmą šio pavasario rytą, kai regis po savaitgalio pailsėjusi, turėčiau žvali ir energinga pasitikti naujos savaitės pradžią - pirmadienį, nuo nuovargio ir rūpesčių besisukančia galva, suirzusi atsidariau komodos stalčių su kojinių dėžele. Ant viršaus gulėjo juodų kojinių pora su blogojoje juostelės pusėje matomais raudonais siūlais…Sustojau akimirkai ir mintyse prabėgo žodelytis ”raudoni siūlai - Friday”...Vistiek atlenkiau kraštelį pažiūrėti ir įsitikinti. Ir tiesiog apsimoviau tas kojines nieko daugiau nė negalvodama.
Sėdžiu darbe, o užrašai ant kojinių nei degina, nei graužia. Nors ant jų ir parašyta “Friday”, pirmadienis nepavirto savaitės pabaiga. Ir galiausiai kojinės vėl tapo tiesiog kojinėmis.

Pavasaris šlepsi
Užminuotais takeliais
Apsisiautęs storai
Juodo sniego marška

Iš balandžio telikęs
Pilkas apgraužtas sparnas
O kolega darbe
Sugipsuota ranka

Gurgžda žvyro bangelės
Ant ledo takelių
Ir nubalęs visai
Išdruskuotas asfaltas

Jau skubu, ateinu
Dar truputi palaukit
Atalmėsiu jau greit
Ir batus jums nuplausiu

Vėl pražįs sena slyva
Stanevičiaus gatvėj
Ir asfaltas nuplautas
Dar tikrai pajuoduos

Pasaulis it kaspinas rangosi
Iškrypusio laiko tėkmėj
Gal kažkur netoli esti kirmgrauža
Ir tu ten anapus esi
Tavo šimtas akių į ją žvelgia baugščiai
Gal pabaisos gyvena anapus
Klausos ausys visą kūną aplipusios
Šnabždesių iš visatos anapus
Gal pabaisa tai aš
Gal pabaisa tai tu
O gal skilusios sielos mes pusės
Gal tai mazgas erdvėj
O gal šviesmečių tūkstančiai
Mus apgavo pasmerkę ieškot

tokia žmogaus prigimtis
užkrauti savo naštą
ant svetimų pečių
augint javus ir vynuoges
paliejant svetimu krauju
įaudžiant prabangian drabužin
kito prakaite išvelėtą vilną
ir pamatuos pilių įmūryta auka
paminta vergo laimė

tokia žmogaus prigimtis
ant gležnesnių pečių pastatyta laimė
malda skirtingom kalbomis sušnabždėta
dievams pavidalų skirtingų
vienur nuleidusi akis
prieš galingesnį žmogų
kitur vilinga garbinama deivė
audžianti gijas į keturis namų kampus
bet kad ir kurie vėjai
tavas mintis pasauly neštų
jau savo gimimu
paveldi kiekviena iš savo motinos naštą

Vieną dieną laikas nusineš
Tave mane ir visa kas mus supa
Pavirs į dulkes mano kūnas
Daiktai kuriuos kaupiau
Aplinkui savo būtį
O vėjas dulkes išpustys
Į Šiaurę Pietus Vakarus ir Rytus
Atgimsim siluetais jau kitais
Pamiršę savo seną formą

Taip greit lentynos prisipildė
Kūčiukų plastiko niekučių
Aguonų ir girliandų
Taip greit pradėjo dygt eglutės
Dešimčių pilkų atspalvių fone
Raudonais bumbulais viliojančios prieit
Ir trokštančios žalias šakas
Suleist į jūsų piniginę
O aš brendu geltonų lapų jūra
Kvėpuoju lietum išplautu oru
Ir glostau akimis nuogas beržų šakas
Ir obelis senam apkerpėjusiam sode
Ilgėjančiom naktim apklotas
Palydžiu akimis kiekvieną sutiktą paukštelį
Paklausdama, kur šiemet jis žiemos.
Manoj širdy ruduo vis dar su vėjais sukas
Dainuodamas lopšinę medžiams
Lapų pataluos

Laikas yra didžiausias turtas žmogaus gyvenime. Ir to turto, kurį galėčiau skirti knygų skaitymui, nedaug turiu. Atrodytų tuomet lyg ir turėtum griebt ir skaityti tik pačias vertingiausias, laiko patikrintas knygas. O aš neretai tą laiką paskiriu lietuvių autorių knygoms. Tokį pasirinkimą pagrindžiu sau tuo, kad nenoriu vien tik išgirsti kažkieno nuomonės “koks puikus šitas rašytojas”, ir it kokį gandą skleisti, kad “girdėjau, koks jis nuostabus”, bet taip ir neperskaityti nieko, ką šis parašė. Pasigriebiu kokią knygą radusi bibliotekoje ir perskaitau.
Bet iš tiesų yra ir kita priežastis. Pamenu, kaip kaskart grįžus iš kokios stažuotės, kai kelis mėnesius aplink girdėdavai tik svetimą kalbą, oro uoste pradėdavau gaudyti kiekvieną lietuvišką žodį, ir toks palengvėjimas apimdavo, tokia šiluma…taip gera būdavo girdėti savo širdies kalbą. Ir tik autobuse riedant iš oro uosto, išgirdus kokią bobutę burbant ir besiskundžiant gyvenimu, pasijusdavau pagaliau namie. Taip taip - gimtoji kalba yra širdies kalba. Na, gal daug žmonių sugeba išmokti svetimą kalbą taip, kad gali išreikšti savo jausmus ja taip pat kaip gimtąja, bet bent jau man tas niekada nepavyko. Tik gimtąja kalba galiu išlieti savo jausmus tokius, kokie jie yra, ir tik gimtąja kalba juos galiu išgirsti tokius, kokie jie yra. Ir toje kalboje telpa ne tik mano jausmai, bet persipina ir visa tautos istorija, papročiai, bendras skausmas ir džiaugsmai.
Kai skaitau lietuvio autoriaus knygą jaučiuosi tarsi privilegijuota, kad galiu ne tik suprasti, bet ir jausti kiekvieną žodį, o kiekvienas žodis man yra parašytas paties autoriaus. Ne, ne vertėjo, ne taip kaip jis pajautė ir suprato, o betarpiškai paties autoriaus. Ir mūsų abiejų širdies kalba ta pati.