Matau save tavy
Jaučiu tave savy
Tu mano praeitis
Aš tavo ateitis
Bet eit tu pats turi
Surast save savy
O akmenuotas takas
Kalnų upe pavirsta
Galiu ištiest tau ranką
Ir viltis kad paimsi

Kaip suvaldyt širdelę
Kuriai jausmų perdaug
Kuri tau nepaklūsta
Bet skausmas plūsta
Plūsta…
Ir ežerai jau tvenkias
Ir dreba žemė vėlei
O kad tą skausmą tavo
Išsemt savim galėčiau

Teko girdėti pareiškimų, nuomonių, gandų (ar kaip tai bepavadintum), kad moteris raminančiai veikia kriminalinių detektyvų žiūrėjimas. Na nežinau, kiek ramybės ar malonumo man tai atneša, bet  kartas nuo karto nepraleidžiu progos pažiūrėti dokumentikos apie serijinius žudikus. Neįsivaizduoju, ar tai velnias tokius žmones savo galiomis paveikia, ar nežmoniškos kitų žmonių skriaudos sutraiško jų suvokimą apie pasaulį, ar tiesiog gamtos žaismas, auginant nervų ląsteles, padeda keletą molekulių netaip ir ne ten, kad regis normalaus žmogaus kūne užgimsta monstras. Ir tokie monstrai atima mylimus ir mylinčius žmones iš artimųjų. Ir dauguma tokių žmonių sugeba atleisti jų gyvenime tuštumą palikusiam monstrui.
Kartais būna sunku atleisti žmogui, kuris tau padarė gerokai mažesnę skriaudą. Kartais sunku paleisti savo pyktį, nes tavo tiesa nebuvo išgirsta. Ir tavo širdyje įsirango pykčio kirminas. Jis graužia tavo mintis, jausmus, rangosi širdyje nuodydamas protą. Bet jis ne paukštis, jis - kirminas. Jis negali pakilt į dangų ir nuskristi pas skriaudėją iškapoti jam akių. Jis tik graužia šeimininko širdį, paversdamas ją sukiužusiu rėčiu. Tik atleidimas gali nužudyti kirminą, leisti paleisti pyktį ir užgydyti kirmino išgraužtas skyles širdyje. Ir tavo atleidimas reikalingas tau pačiam, o ne tavo skriaudikui. Kažin ar atleidimas padės tam, kurį graužia kaltės kirminas (jei jau skriaudikas jaučia kaltę).
Šiandien tiek daug “valstybinių” paslaugų pakeitė žmonių gyvenime religiją: metrikacijos biure mus gali sutuokti, ligoninėje - pagydyti kūną, pas psichologą - pagydyti sielą, sukurti visokiausių švenčių, minėtinų dienų, išmokėti kokią pašalpą negandų prislėgtam O juk visa tai kažkada darė bažnyčia. Per išpažintį galėjai parodyti tave graužiantį kaltės kirminą kunigui, o šis tau it kokį kalaviją įteikia “Dievo žodį” ir padeda tau nukirsti savajam kirminui galvą. Jei jau Dievas tau gali atleisti, gal ir tu gali sau atleisti? Jei vis dar sunku sau atleisti, tai gali kokią indulgenciją nusipirkti. Jis tau gali pasakyti, kad tavo pykčio kirminas iš tiesų yra vikšras, ir atėjo laikas, kad jį susuktum į kokoną ir leistum, jam virsti drugeliu. Kad paleistum jį, o jis nuneštų tavo pyktį toli toli. Tik ar mes pamiršom bažnyčią, ar bažnyčia pamiršo savo tikrąją paskirtį, jau nebeatseksime. O ir kirmino širdin dėl to nereiktų įsileisti.

Aldutė atvyko iš mažo miestelio į Vilnių studijuoti teisės. Kasryt ji grūsdavosi į link Saulėtekio važiuojantį 5G autobsą. Vieną rytą jame buvo taip ankšta, kad ji netyčia atrado Vilniaus G tašką.

Kažkokia tai piktuma šiandien rašykuos, kad net norisi jau su gaisrine žarna burnas praplaut. Net ėmiausi patikrinti, koks šiandien mėnulis. Jaunatis (pilnėja), tai lyg ir ramu turėtų būti... Tik žvilgt į kokios minimos dienos...pasaulinė pasiutligės diena...tad viskas lyg ir gerai. Einu gal ir aš kokių dar komentarų paskaityti, mažu ir man su kuo reik pasiutusiai paspykt ar bent kokiu moralu pasidalint. Vistik šventę reikia švęst tinkamai.

Na, skaitykai, ar jau radot savo favoritus? Aš tai pagaliau radau: "Visatos palangė". Tikrai kosminė tema, be galo ryškūs ir gyvi veikėjai, ir dar tooooks stiprus lietuviškumo prieskonis. Ir viskas tobulai nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Net pavadinimas tobulas.

Perskaitau viename sakinyje sutalpintą užduotį. Stabteliu nuščiuvusi: na tikėjausi kažko paprastesnio. Dar kartą jau lėčiau bandau perkrimsti šią gudriai sunarpliotą užduotį. Jaučiu kaip per surauktą antakį lėtai rieda prakaito lašas…Nagi, smegenys, mes privalome įveikti šią užduotį. Tai gyvenimo ir mirties klausimas. Privalome suprasti, ko ji iš mūsų reikalauja. Kad ir kokią košę bandė iš jūsų padaryti aukštas kraujospūdis, kad ir kaip jūsų vingius ištiesino depresija, aš jumis tikiu…pasistenkite…Jūs juk kadaise galėjote perprasti integravimą kompleksinėje erdvėje. Jūs vedėte mane mokyklos koridoriais, neleisdamos turėti vidurkio, žemesnio nei devyni su puse. Patikėkite ir jūs savimi, smegenys, ir įveikite šią gudriai it voratinklis suraizgytą užduotį. Dar kartelytį skaitau…Cha! Net palengvėja. Pažvelgiu į mane stebintį susikaupusį mano pirmoką sūnų ir pagaliau jau pati pralinksmėjusi paaiškinu jam pratybose esančią namų darbų užduotį.

Din don
Din don
Margų žiedų jūroj
Skambutis pirmas skamba
Din don
Din don
Jis it raiba gegutė
Likimą iškukuos
Din don
Din don
Tu juoksies su draugais
O tu liūdėsi vienas
Din don
Din don
Tu būsi pažiba
Tu problema visiems
Din don
Din don
Svajonės kyla skrenda
O kitos čia sudūžta
Din don
Din don
Išmok savim tikėti
Kai netiki kiti
Din don
Din don

Vėl paskęsiu rudenio lapuos
Suksiuos rūpesčių vėtroj šaltoj
Vėl pavargus bijosiu gyventi
Liesiu skausmą beaidėj tyloj
Aš tik lašas sūriam vandenyne
Nežinia atsiradęs kada
Ritas bangos kedendamos smėlį
Ar yra šitas lašas ar ne

Tyliai ištirpstu lietuje...Yra dalykų apie kuriuos sunku rašyti net pasislėpus po slapyvardžiu.