Gimtoji kalba

Laikas yra didžiausias turtas žmogaus gyvenime. Ir to turto, kurį galėčiau skirti knygų skaitymui, nedaug turiu. Atrodytų tuomet lyg ir turėtum griebt ir skaityti tik pačias vertingiausias, laiko patikrintas knygas. O aš neretai tą laiką paskiriu lietuvių autorių knygoms. Tokį pasirinkimą pagrindžiu sau tuo, kad nenoriu vien tik išgirsti kažkieno nuomonės “koks puikus šitas rašytojas”, ir it kokį gandą skleisti, kad “girdėjau, koks jis nuostabus”, bet taip ir neperskaityti nieko, ką šis parašė. Pasigriebiu kokią knygą radusi bibliotekoje ir perskaitau.
Bet iš tiesų yra ir kita priežastis. Pamenu, kaip kaskart grįžus iš kokios stažuotės, kai kelis mėnesius aplink girdėdavai tik svetimą kalbą, oro uoste pradėdavau gaudyti kiekvieną lietuvišką žodį, ir toks palengvėjimas apimdavo, tokia šiluma…taip gera būdavo girdėti savo širdies kalbą. Ir tik autobuse riedant iš oro uosto, išgirdus kokią bobutę burbant ir besiskundžiant gyvenimu, pasijusdavau pagaliau namie. Taip taip - gimtoji kalba yra širdies kalba. Na, gal daug žmonių sugeba išmokti svetimą kalbą taip, kad gali išreikšti savo jausmus ja taip pat kaip gimtąja, bet bent jau man tas niekada nepavyko. Tik gimtąja kalba galiu išlieti savo jausmus tokius, kokie jie yra, ir tik gimtąja kalba juos galiu išgirsti tokius, kokie jie yra. Ir toje kalboje telpa ne tik mano jausmai, bet persipina ir visa tautos istorija, papročiai, bendras skausmas ir džiaugsmai.
Kai skaitau lietuvio autoriaus knygą jaučiuosi tarsi privilegijuota, kad galiu ne tik suprasti, bet ir jausti kiekvieną žodį, o kiekvienas žodis man yra parašytas paties autoriaus. Ne, ne vertėjo, ne taip kaip jis pajautė ir suprato, o betarpiškai paties autoriaus. Ir mūsų abiejų širdies kalba ta pati.