Gal paprasta visa tai turėtų būti – iš paprastumo išsineria sniegas ir saulė kovo priešpilnis mėnuo tulpės žalias kokonas aštuntą sekmadienį
Gal lengva visa tat turėtų būti – iš lengvybės kyla pūkiniai debesys ir vėjas žvarbus garbanų sūkurius gairina kol autobusas sausatuštis atkrypuoja bjauriu ančiuku pas zuikio kepurę
Gal malonu šitai turėtų būti – malonumo snaudžiantis katinas laukia iš sapno virėjo ir švelnios jo rankos kvepia ėriuko širdim

smėlio laikrodis

Kriauklė ant balsvo apsiausto
Klausosi tolstančių žingsnių
Tavo paties

pavasario tapkės šlepsėjo smagiai
per plikledį Vilniaus saulėtą

Mahometas nesirodė. Kalnas nežinojo, kad negražu nekviestam eiti į svečius.
O gal žinojo, bet vis tiek atėjo.

Sapnavau, kad mano, amžinatilsį, šuo lanko anglų kalbos kursus. Ir buvo nepatenkintas dėstymo kokybe ar tai programa - neatsimenu. Nu jo... Jeigu ten dar ir kursus galima lankyti...

,

Smuikas prikelia liūdesį
Degantys klevo
Lapai mano kišenėse
Parkų delnuos
Degantys juodraščiai
Sostinės parkų kišenėse

vaikai, nerašykit ilgų dienoraščių - vienas nepatogumas per juos

Rumbos tampa madingos. Jos ima būti visur: šokių centruose, knygynuose, kavinėse ir arbatinėse. Kai Ignas paklausia, ar man patinka Maroon 5, atsakau, – “man patinka rumbos”. Ir tas tiesa. O jis nežino, kaip į tokią mano užgaidą reaguoti, “oho” – numykia į delno dydžio telefono ragelį, “aha” – suspaudau atsakymą geros knygos storio notebook’o klaviatūra.
Ir tas tiesa: mažytėje kompiuterio galvelėje telpa visos pasaulio knygos, tik skaityti jų nėra jokio malonumo – negalima pieštuku pripaišyti paraštėse šauktukų ir klaustukų, kad paskui būtų nesmagu skolinti tokį asmenišką daiktą draugei. Negalima pabraukti patikusių minčių, o vėliau įnirtingai trinti beveik plėšant popierių ir taip visai nutrintu automatinio pieštuko trintuku, stebimai rūsčios bibliotekininkės. Negalima eiti į Pilies knygyną ir vartyti nė neketinant pirkti. Beveik uždrausta.
“Tik nieko nesakyk, vėl buvau Gorkio gatvėje”, tariu gerų knygų storio kompiuterius, bet ne gerų kompiuterių storio knygas gerbiančiam Ignui. “Gerai, kad ne Vasaros”, – šmaikštauja jis. O aš pykstu – sakiau juk nieko nesakyti. “Matau, tau ėmė patikti skaičius 5,” – suurzgiu,  –  “galėsi klausytis savo burokinės muzikos penktoje penkto namo palatoje, nors visą vasarą, man negaila, atnešiu apelsinų ir obuolių Maksimos maišelyje”.
“Vasaris, pavasaris, vasara...” – viltingai pina mintis draugė gerdama kavą iš Sumatros Pilies gatvės vitrinoje. “Ak, vasara, jau kai bus, tai bus”. Jau, pamanau, yra, ir nuryju žalios arbatos gurkšnį. Kavinėje skamba rumba ir balti negrai tęsia ilgesingais balsais pasakojimą apie amžinus amžinai jaunus ir vienišus sužadėtinius – somos novios siempre novios solos novios. Grožis. Jau tie kubiečiai. Įsivaizduoju Chagallo paveikslą “Amžinas sužadėtinis”. Toks su trimitu užantyje, rudomis karviškai liūdnomis akimis. “Džiaugiuosi, kad mes gyvenime susitikome”, –  taria jis man kadaise pažinoto žydo balsu. Žmonės visur vienodi.
Ignas, kurio tėvai per plauką nepavadino Ugniumi, visai kitoks. Gerai, kad nepavadino – labai jau neugningas jo temperamentas. Mane tai erzina, tik aš jam to nesakau. Pasakau draugei, o ji pirmiausia kvailai šypsosi, atseit, “suprantu”, o paskui ima dar kvailiau žvengti.
Žmonės visur tokie pat. Ypač draugės. Tik Ignas, Ignas – ne Ugnius, ir nemoka šokti rumbos. Šoku viena. “Rumba – meilės šokis”, sako mokytojas, “šokis dviems”. Bet Ignas tik žiūri, žiūri į amžinai linksmus nuolat liūdnas dainas dainuojančius šokoladinius apolonus, į burokines klubo portjeras ir sraigtinius laiptus, matyt, skirtus bučiuotis. Žiūri ir niuniuoja kažką sau panosėje. Beveik dviese mes šokame amžiną vienadienės meilės šokį, beveik madingi, beveik išprotėję.