bet gi jin true kūrva yra, vaikinai! didntšy?

kuris kiaušinis jos, vaikinai!

ale emiau ir supratau, kodel mum reik to vieno mygtuko. todel, kad mes ne cia. kai kitas nori pasikalbet apie meile - mes klausome laimutes advokato, kai mes norime pasidalinti rupesciu kokiu su juo, zourek, jau jis an formules pirmos vaziuoja su kaikariu ir domijonu. o vaikai? jie ne cia nes nuobodu: praustis, valgyti, ruost pamokas, grizt autobusu, vaziuot i kaima, skaityt, piest, padet mamai, buti pagarbiam, stengtis... nuobodu. ir tada gerai vienas mygtukas. uzuot dares kava: males pupeles, dejes jas i kauseli, kauseli sukines po yspresso aparciuku, XXI a peoplas bevelyja tureti kavos lavazza tabletemis uztaisyta apkaba su 1 mygtuku 1-am gale ir kraniuku 2-am. zie, musu anyway koks irenginerijus bebutu -- siekiama, kad butu posibilitis valdyti per nuotoli, kad skalbtu ir skenuotu, kad skenuotu ir valgi sildytu thesametime. as kokiu 15 metu atgal esu pas draugeli mates sikinike popieriaus rulonelio laikikli - FM radija. labai patogu. siandien reiketu tik daintegruoti tinklo plokste, 16 megapagaliu varpa, palaikancia HDMI, GPRS, CMON, FUCK, ASS, full HD ir kitus madingus burtazodzius ir butu vel neblogas daiktas. ir ai -- there should be only one multifunctional button. press and go, kaip dainavo praeito simtmeciaus pabaigoje garsi postgotu grupe The Igulos Blondinai. bet netgi tai yra atgyvena, vaikinai! mes nebespejame. kaip turetu buti neblogai iliustravo broliai nepomentamjakisztenkowskiai savo garsiajame blokbasteryje the matrix. tik of course, kaip ir budinga holivudui ten visko perdem uzfarsiruota. kokia piliule renkates -- melyna ar raudona? haha, na gerai tebunie dvi piliules, gryn del estetikos, enywej, rezultatas turetu buti tas pats, jokiu mygtuku! tik directly to brain suinstaliuota programine iranga, kuri ir sikpopieriaus rulonelis ir FM imtuvas inthesametime as usual. kankinkit budeliai stipriau... -- kai saka.

aha, tai va čia tokį esė parašysiu nedidzką.

kuo bilūnas panašus į čiurlionį? nugi iš veido plaukų nešiojimo manieros ir apykaklių. be to abu buvo lietuviai (sitc. padlos!). bet mintis, kuri tuoj tuoj paspruks nuo manęs, yra ta, kad biliūnas realiai tai buvo gotas. nors gotų subkultūra atsirado tik XX a pabaigoje. bet gotų kultūra be aebjonės tęsiasi iš daug anksčiau. nuo poe ir kitų ten lovecraftų iki biliūno ir pažįstamos klasiokės dukters, kuri ble būdu, nešioja (gal nešiojo, sorry jei ką) tuos gotiškus skudurus visai išdidžiai ir tt. nu pvz (vėliau salomėja irgi savaip interpretavo, kaži nebuvo skaičius biliūno?):

Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau;

arba (šitas tai my feivorit išvis):

Ar tu matei,
Kaip, grįžęs iš dirbtuvės
Namo, šeimynos tėvas rado
Vaikus, numirusius iš bado,
Ir kaip mergaitės - paleistuvės,
Nors girtos su svečiais kvatojo,
Širdy jaunų dienų raudojo?
Ar tu matei?

so, o prie ko čia čiurlioniukas? o prie to kad ant pydyso jo portretas. ir visai pelnytai, tik aš šalia dar biliūną įtupdyčiau (nu daugmaž tokioj kompozicijoj kaip ant dešimt darius su girėnu). nes apart panašaus meikapo jie kuo puikiausiai galėtų gulėti visokiuose perlašezuose su paklonnikų suneštais žibintais ir galėtų būti aprašyti kaip nežmoniškai įtakoję ir apkakoją visokius izmus ir ikas. bet liūdnuksas: gimė / augo / mirė šiknos skylėje.

moralas: ai da nachui, vaikinai...

visai nemoku komentuoti. randu kokį zajybieną meno kūrinį... apstulbstu iš nuostabos... ir... ir nieko.

pralement nieko net negaliu. tai nachui, nukopijuoju tada ką nors iš aplinkui ir įpeistinu ant durniaus. cha cha cha. kai kas mano, neva aš taip išskystąs... na gal truputi... bet greit susitvardau ir pavarau. taip vyriškai pavarau.

greitai iš webmasterio saulutę gausiu. arba pasiūlymą pašto ženklui, vaikinai.

čia yra labai svarbu nepamiršt nusipirkti papildymas nowadays. žandenuotas elniaragis, tepalo prisisunkusiomis panagėmis perka papildymas, kad viršinykas galėtų jam girtam paskambyt, storapilvė, taukuota suknia, vis dar UK neišvažiavusi namų šeimininkė be namų, pliurps dykai visas padovanotas minutes su draugeška-stora-leška, o semesus, visą tūkstantį viršaus, irgi išnaudos kur nors usefully i think. taigitaigi, gyvenimas, like esemesas (short message service) pasidaro gerokai dinamiškesnis, kupinas trumpų, bet konkrečių potyrių (tai kas lieka po tyrelės). anksčiau reikėdavo daug aplankstytais kampukais b/w nuotraukų su mėgiamais pop atlikėjais peržiūrėti ar dar kažką tokio deramai ekvivalentaus atlikti, pakol satisfajingas ateidavo, dabar žie, pasireleitini by phone keletu trumpų templeitų (jei esi pakankamai smart gali jų susikurt pakankamai) ir voila. vaikinai! mes prarandame momento išskirtinumo svarbos pojūtį, sulig kiekviena vulgariosiso technologijos ataka. varkšai japončyki laužia duris į local aipuodų kromą, užuot normaliai narkašinęsi pod vlijaniem avejannoi narkotikami muzikoj hippi. alkajėdos tai čia tai ten paerzina govermetinius snaiperius pro jų taikiklius. tulūsoj kokioj nors. užuot gertų absentą iki samonės netekimo. dirgiklių reikia vis stipresnių (kažkas man taip jau sakė) nes tų pačių vis maža. tam tikro E621 smegenims. ir ką? pasdirgiklinkim ar ką? o po to eikiva daugiabučių burnint down.

Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...

btw: esu ant tiek durnas kad nebendrauju su durniais. su šveplais durniais bevelyčiau net nesusitikti jokia forma, bet būna, kai kurie ilgai pisa protą, kol supranta, kad yra true nepageidautini. man taip nutinka (pisti protą, tik proto užtemimo, paprastai nuo alkoholio perdozavimo, atvejais). sorry jei kam teko su tuo susidurti. извиняюсь, kaip sakoma. o jums, vaikinai? būna taip?

aš turbūt nesveikas. bet turbūt kalta aplinka. čia kažkurį vakarą žiejau alfonso maldonio (jis čia minimas tik dėl kliovo nick) palaimontojo įkvėpto r. bružo proginę dokumentiką, kuri vadinosi ukrainos holodomoras ar kažkaip. nu pasakojo ką bolšveikai išdarinėjo ant ukrainos 31 metais. bružas sąžiningai stengėsi ir atliko viską daugmaž profesionaliai, bet anyway klaikiai neįdomiai. man bežiūrint kilo mintis, kad aš nesveikas, nes troškau kažko nepasotinamai baisesnio. vienintelė gera filmo vieta (man!) tai kai minėjo tą šeimą kur 4 suaugę (doroslye pa ukrainki) išvirė savo du vaikiukus padvale ir liūdininkė tokia raukšlėta senučiukė minėjo, kad matė kaip atvažiavę čekistai išnešė tuos katilus su vaikiukų sriuba, o iš katilų styrojo vaikiukų rankytės lyg maldai suglaustais pirštų galiukais. true, šita vieta mane užkaitino. štai jei jei aš būčiau selelionio (šis vardas minimas tože tik dėl gražaus nick only) palaimintojo įkvėptas kinodokumentalikas tai daugiau tokių šiurpenų atkapstyčiau. t.y. kažkaip nu true... parodyt koks yra žmogus: jis gali ėsti savo vaikus, bado spiriamas, o kiti gali jį į tą badą sąmoningai pavergti. faking shiting pissing. ir čia net mano mėgiamas žodis "kūrva" yra lyg tyros darželinukų pamaldos zofijos kymontaitės čiurlionytės (šis vardas minimas jums visiems dėl žinomų iš aukščiau priežasčių, blet) vardo prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. štai kaip vaikinai. o norit muzikos, tinkamos tokiam sick vaizdelisui? eikit patys ir pasijieškokit. dafai.

tryždyi gvardijos ordenui nominuotas, budanovo aleksejaus ivanovičiaus partizanų būrys, laisvalaikiu bando įvaldyti plastiško karo meną. t.y. jie apsirėdę baltais maskuojamais chalatais šliuožia slidėmis tarp belovežo pušų, mėto granatas, įkaitvamzdiškai tratina kulkosvaidžiais*, duria fašistui akis. bet viską daro lėtai. t.y. jie imituoja sulėtintą (matrix tipo) filmavimą. fašistiūgos, ble, iš pradžių, aišku, šaudo be promacho: bepigu į lėtai judančius budanoviečius. bet po to juos irgi apima sapno būsena. pernelyg jau muzika graži, pagal kurią viskas vyksta. štai tada vasia podveselnas ir suvaro desantinyko peilį ligi pat kriaunų, galų gale lėtai pribėgtam  oberšarfiureriui šnitkei, akin. keisčiausia, kad ir kraujas, nors muša galingu fontanu viršun, vistik daro tai vangiai, it būtų филмуота рапидом.

____________________
* - apie kulkosvaidžius dar turiu istoriją tokią: gvidas, mano klasės draugas, sykį ir sako man: o įsivaizduok, kad bombos krisdamos negriaudėtų, o kukuotų ir kulkosvaidžiai tratėtų: kū-kū, kū-kū... nu tu kūrva, kūrva, man tai juokinga buvo, pamenu, vaikinai.