kosmoso amžiaus meilės daina
meškiau, tarė voverytė...
jeigu aš kur nors, kad ir šlapimu dvokiančiuose kauko laiptuose ar kęstučio gatvės gastronomo kieme, arba, dar geriau, merkurijaus universalinės požeminių garažų prieigose sutikčiau savo vaikystės laikų draugelį kiek prairusia šone siūle, papasakočiau jam, kad kartais jaučiuosi nelyg orvelo 84-ųjų herojus-disidentas, ką tik pamylėtas meilės ministerijos ir paleistas; sėdintis rudenėjančioje aikštėje ir šiaudeliu traukiantis nuodingą, ir vienintelį oficialiai leistą absento erzacą.
meškiau, sakyčiau aš savo draugeliui, kurio smegenys vienų spalių, ar tau taip nebūna? ypač klausant kokių nors nostalgiškų aštuoniasdešimtųjų melodijų? ar nebūna tau taip, draugeli, kad norisi verkti ir tikros ašaros ima tvenktis akyse, kad tetrūksta tik paskutinio ir maloningo atsidavimo savo silpnybei, kad galų gale imtum ir apsiverktum savo kolegų ar troleibuso bendrakeleivių akivaizdoje. ir tada kartais kaleidoskopu prabėga įvairūs nelabai linksmi pragyventų dienų epizodai. dažniausiai iš gerokai ašaringos ir snarglėtos vaikystės, nors dievaž, būta tokių ir vėliau. bet tų vėlesnių matyt dar neleidžia paviršiun vidinis savimylos cerberis. saugo tavo menkadvasišką pasaulėlį nuo visiško kolapso. aha.
– tu dar nežinai, meškiau, bet tąkart kai pirmąsyk buvau pionierių lageryje, kurvanachui, karmėlavoje, tai nu blet, visai buvo prastai. pameni, buvau toks truputėli avėpiza, na toks vaikiukas-kūdukas. ir tik keista kaip apskritai išgyvenau visus tuos sociumo košmarus, pradedant savaitiniu vaikų darželiu, baigiant astrachanės stepių alma mater. tai štai ten, karmėlavoj, puikiai pamenu, buvo visai prastas maitinimas, rijom greitosiomis kažkokias baltymines paplavas, vadinamas manų koše su trydos spalvos sintetiniu džemu, ir man nuolat suko vidurius, ir kassykį turėdavau strimagalviais lėkti į lauko šikinyką, kad neprišikčiau kelnių. tame lageryje kartu su manimi tik vyresniųjų grupėj buvo ir mano sesuo, su kuria šiaip niekada gyvenime manęs nesiejo itin šilti jausmai. atleisk sese, jei ką. ir kartą stovėjau tame jų bendro poilsio kambaryje-šachmatinėje, kurio langai žiūrėjo į neapsakomo grožio pušyną, ir buvau kątik sunkiai nusitriedęs ir man buvo taip BLOGAI, taip BLOGAI. tik staiga atėjo sesuo iš vyresniųjų palapinės ir pakalbino mane apie kažką, ir dar gal netgi pasikvietė pasivaikščioti po aplinką. tai, žinok, aš dabar tau pasakoju visa tai, o man ašaros tvenkiasi akyse ir tu matai, man reikia tvardytis, nes nenoriu apsiverkti tavo akivaizdoje, meškiau. o kitą sykį, pamenu, atvažiavo iš kauno mama ir atvežė visokių lauktuvių. spurgų su marmeladu iš legendinės spurginės prie soboro, keptos vištos iš legendinės kulinarijos „kava ledai“, ir mes visi trys susėdom ant antklodės kažkur pušynėlyje, ir valgėm. eina nachui nachui nachui nachui, žinok. matai aš vis dėlto apsiverkiau šlykščiomis senio ašaromis, meškiau. eina nachui, atleisk man dar ir už tai, kad dienomis tave kankindavau, o naktį mylėjau, atleisk.