na prawde mila polska jest jednostką długości. wynosi ona 7 wiorst czyli 7146 metrów, a od 1819 roku - 8534,31 metra.

sakyčiau praėjus 188 metams nuo paskutinio editinimo, lenkai galėtų dar kartą pakoreguoti savo mylios ilgį ir sulyginti galų gale jį su tais olandais, kaip nuoširdžiai jiems ir pataria bratja pa rzeczpospolite savo wikipedijoje (žr. per vieną atgal įrašą mano dnr).

taip pat ir su mila wrocławska kažką reikia daryti.

ar žinote kad:

anot lt.wikipedijos „lenkų mylia – beveik tokia pati, kaip ir olandų.“ hahah haha ha

kur man gautui spidometrą į mašiną kuris lenkų myliomis greitį rodytų?

įdomu ką turėjo omenyje tas asilas rašydamas tą bojeviką? 20K mylių = 32 180,0 km jei mylia paprasta (štatova) ir 37 040,0 km jei jūrinė. tuo tarpu wikipedia teigia, kad žemės skersmuo (jei pagal specialią formulę eliminuosim visokias ten jos elipsoido/geoidines paklaidas) yra 12 742,2 km. tai čia išeitų, kad 20K mylių po vandeniu tai realiai orbitoje, ne? o jei skaičiuosim olandiškomis (haha, arba lenkiškomis, kurių tikslaus ilgio wiki autorius nenurodo tik teigia, kad ji „beveik tokia pati, kaip ir olandų“) myliomis, tai galime turbūt pradėti šneką apie mėnulį, ane? arba gal aš skaičiuoti kažko nemoku. ']

ok. jeigu jau negali nerašyti, rašyk. bet tai padaryk viską, kad neparašytum kokio detektyvo, or smthg.

jėzus marija, kurva nax. nežinau džiaugtis ar verkti?

vasilijus ivanovičius, kartais mėgstantis bravūriškai pademonstruoti savo neitin gilų, tačiau labai plataus spektro ir išties nuostabiai taikliai taikomą išsilavinimą, kartą perskaitė man iš kažkokios purvinos brošiūros, kurią vėliau mačiau lauko išvietėje pakabintą kaip higienos priemonę:

-- oбильная и доступная ебля расслабляет и умиротворяет мужчин, и потому она неопасна только тогда, когда государство окружено другими государствами с обильной и доступной еблей. но если является иноземная армия, состоящая из сексуально закомплексованных и голодных, а потому чрезвычайно агрессивных воинов, которым обещали женщин в захваченной ими стране, то при прочих равных условиях, как вы думаете, кто победит -- уёбанные удовлетворённые солдаты или давно не нюхавшие женщин воинственные самцы, которым, вдобавок ещё и запрещали мастурбировать и заниматься гомосексуализмом?

aš, žinodamas, kad bet kuriuo iš galimų atsakymų galiu būti išjuoktas, klausiamai pažvelgiau į piotrą. tas ėmė krizenti ir gūžčioti pečiais, todėl buvau priverstas atsakyti. nebuvau labai kategoriškas, kad net ir pakliuvęs į kokius nors, man dar nežinomus spastus, neatrodyčiau labai kvailai ir tepasakiau, kad piktesnis nebūtinai stipresnis, tačiau tokio pobūdžio, kaip vasilijus minėjo, pyktis turėtų būti didelis pranašumas prieš tos pat rūšies atlaidumą.

-- мда, -- nutęsė čepajus, -- вот и армалинский так считает. выходит в семнадцатом мы просто имели побольше приятного опыта чем беляки? а в отечественной чем германцы?

pasakiau, kad komunizmas, o ypač ankstyvasis, tam tikra prasme buvo progresyvesnis mokymas, nei baltųjų išpažįstama provoslavybė, tačiau kuo paaiškinti fašizmo doktrinos silpnybes ir vėlyvesnio karinio komunizmo, kuris jau buvo žymiai puritoniškesnis nei idealistinis, pilietinio karo laikų -- nežinia.
piotras tik pasukiojo pirštą smilkinio srityje ir nuėjo žolės triušiams papjauti. o aš čia pat pamiršau visą pašnekesį ir dabar perpasakoju jį tik todėl, kad netyčia naršydamas internete sužinojau: vasilijaus minėtas armalinskis taip išsireiškė komentuodamas alfredo kinsėjaus gyvenimą ir veiklą.

-- вот ненавижу я джинсов, которые с пуговицами, а не на молнии.

pasakė man kartą vasilijus ivanovičius, kai mudu draugiškai šlapinomės ant kelkraščio, pasislėpę už nenutrūkstančio fūrų srauto.

-- понимаешь, это наверно не так, но всегда кажется, что эти с пуговицами специально дла каких то пидарасов придуманны, вот смотри -- jis atgręžė į mane savo 501-ųjų levi straus priekį -- тут пока растегнешь-застегнешь, палцами так и танцуй пo яйцам. ей богу, как дрoчила какой нибудь.

aš tik tylomis patampiau kelis kartus savo wrangler užtrauktuku. keista, pirkau juos tik todėl, kad 501-ieji levis man pasirodė perbrangūs. jo.

šala. iki -30 ir daugiau. jau kelios dienos taip. kūrename krosnį kaip pašėlę, dieną ir naktį. piotras šianakt budėjo, tai nemiegojom visi -- nemoka jis akuratniai su instrumentu.

pakirdęs iš trumpo rytmečio snūdulio vasilijus ivanovičius nueina iki podėlio, atsineša lašinių paltį ir pjausto, pasidėjęs ant stalo. matydamas tokį vaizdą sukrunta ir piotras. sukęs, sukęs aplink pečių iš kažinkur ištraukia 'valstiečių' puslitriuką ir, blizgančiomis it žemčiūgai akimis, paišiname nuo suodžių veide, atkišęs neša stalo link, vapėdamas kažką apie česnaką.

-- дурак внатуре ты петь, а? -- rėžia čepajus, -- эт же для синиц в кормушку в саду.

piotras tik tankiai mirksi, o valstiečiai šoka neryžtingą kepurinę jo rankose. scena verta grieko, juolab, kad rūsčiai kaktą piotro pusėn panarinęs vasilijus negali paslėpti savo šypsenos nuo manęs, viską stebinčio iš šono.

-- užteks ir zylėms ir mums, -- sakau aš ir jau nesivaldydamas kvatoju.

piotras vis dar mirksi, bet palengva, ryškėjant čepajaus klastos suvokimui, jo suodiną veidą taip pat iškreipia linksmas vypsnys.

– Твоюмать! Этот Петр точно пизда-пидар, – staugė iš kamaraitės Vasilijus Ivanovičius, – Я ему все ногти повыдергиваю и глаза выколю, дрoчиле этому...

Kamaraitė, kurioje anksčiau mes laikydavome grėblius, kiaurai prarūdyjusius laistytuvus ir kitokius panašios paskirties rakandus, jau keli mėnesiai kaip buvo virtusi transcendentinės šviesos langu, moderniausių ryšių technologijų portalu ir mūsų trijulės interesų susikirtimo zenito tašku.

Prasidėjo viskas nuo spalvotos telekomo skrajutės pašto dėžutėje, kurią kaip ir visą kitą šlamštą, gaunamą paštu, padėjau prie pečiaus sukūrenimui. Tačiau kažkurį ankstų rytmetį, beplėšant balanas, Vasilijaus akis užkliuvo už skrajutės turinio ir – nepatikėsite – bet tas amžinas anarchistas, revoliucionierius praktikas ir negailestingas buržuazinės ideologijos kritikas nepatingėjo perskaityti jos ad hoc. Dar daugiau, jau sekančią dieną jis susitarė su pradinės mokyklos direktoriaus sūnumi ir mainais į kanistrą gryno medicininio spirito gavo nenaują, bet dar gerai veikiantį kompiuterį. O prie magaryčių suderėjo ir dėl adatinio spausdintuvo, bei kilimėlio pelei, su alpių viršukalnių fone skriejančiu slidininku. Paskui atvažiavo telekomo inžinierius, pajungė modemą ir trumpai paaiškinęs kaip kuo naudotis krizendamas išvažiavo, palikęs mus vienus milžiniško žinių okeano, grąsančio bet kurią akimirką su siaubinga jėga pratrūkti mūsų kamaraitėn, papėdėje.

Dabar taip ir gyvename: vienas kuris kamaraitėje, kiti du, ką bedarytų, laukia savo eilės. Vasilijus Ivanovičius tuoj susirado visą armiją panašių į save amžinosios revoliucijos apologetų, ėmė su jais susirašinėti ir dalyvauti jų interneto svetainių veikloje. Karštligiškai spaudydamas dešinės smiliumi ir kairės didžiuoju jis kurpė antiimperialistinius manifestus bei pasaulinių sąmokslų dešifruotes. Suokalbio masonų judėjimas Čepajaus asmenyje įgavo tiek paspirties, kad pamažu visas tas ganėtinai amorfiškas klanas ėmė įgauti aiškesnius kontūrus ir mūsų kamaraitė struktūriniuose kovos vienetų žemėlapiuose buvo įvardinama kaip viena pagrindinių vadaviečių. Be viso šito Vasilijus dar domėjosi orientalistinės pakraipos trance stiliaus muzika ir stebėtinai greitai sugebėdavo prisisiųsti tiek jos, kad net milžiniškos talpos kietasis diskas nebegalėjo nieko išgelbėti. Teko papildomai pirkti kompaktinių plokštelių įrašymo įrenginį, o įkyriai paslaugus Topo centro pardavėjas įsiūlė dar ir USB ausinuką mp3 formato failams klausyti. Už, kaip jis sakė, pusę kainos. Nuo tada, šauk nešaukęs, Čepajus reaguodavo tik paliestas, o ausinių nenuisimdavo net miegodamas. Cha, melomanas atseit.

Aš gi persirgau visais įmanomais vieno asmens šaudyklių sindromais. Pakankamai greitai įgijau tiek patirties, kad negėda būdavo netgi su vietinio tinklo paaugliais pasirungti CS labirintuose. Vėliau atradau arkadas bei strategijas ir nuo tada mano galvoje, be realaus, ėmė tilpti dar keli ištisi pasauliai su savitais dėsniais ir kovos dėl išlikimo ar užvaldymo taktikomis. Neretai svarstydamas kaip geriau susidoroti su misijos užduotimi ar kokia linkme vystyti vienos iš mano valdomų virtualių tautų likimą, pabusdavau tik nuo trečio ar ketvirto kokio nors šio gyvenimo pašnekovo klausimo. Pamažu visi prie to priprato ir norėdami išpešti nors kiek mano dėmesio pirmiausia pamojuodavo plaštaka man pieš pat nosį ar kokiu kitu gestu sugrąžindavo mane į šį, tariamai realų, pasaulį.

Tačiau blogiausia, kas galėjo atsitikti, atsitiko su Piotru. Jis, nelaimei, įkliuvo į pornografijos pinkles ir visą savo laiką leisdavo nemokamų amateur video, ir free porn photo galerijų paieškoms. Pradžioje manėme, kad kiek pasismaginęs nešvankybėmis jis taip pat susiras sau kokią nors rimtesnę veiklą ar bent jau visai nustos domėjęsis kompiuteriu, tačiau krizė tik gilėjo. Jei anksčiau Piotras dar bent dėl akių atsidarydavo vieną kitą naujienų ar skelbimų portalą, dabar nerdavo tiesiai į tuos begėdiškus protu nesuvokiamų orgijų tinklus ir nė nemanė keisti savo įpročių. Vasilijus nesitvėrė piktumu – juk toks Piotro elgesys buvo akivaizdus buržuazinis sugedimas ir apskritai „поведение недостойное мужчине“.

– Да тебе что, живых баб мало, что-ли? – klausdavo Čepajus Piotro ir niekinamai nužvelgdavo savo Sanča Pančą. O syki, užtikęs Piotrą bežiūrintį pedofiliškos pakraipos videotreilerį vijosį jį net iki miško, garsiai grąsindamas „задушить обезяну“. Laimė nepavijo.

Štai ir dabar, Čepajus rėkė iš kamaraitės visokiausius prakeiksmus dėl to, kad po eilinio Piotro smaginimosi seanso startuodamas Internet Explorerio langas vietoje įparstinio „about:blank“ išmetė krūvą nepadoraus turinio langų su įkyriai mirguliuojančiomis milžiniškomis nuorodomis: „Join for free“, „Click here“ ir pan. Piotras, kaip visuomet, buvo kažkur gudriai pasislėpęs ir Vasilijaus prakeiksmai mažai jį tejaudino. Žinojo, kad Čepajus nors ir realiai pavojingas „ant karšto“, vėliau pajėgus daug ką atleisti.

Aš išėjau į kiemą šviežiu rytmečio sniegu prasitrinti karščiuojančių akių ir tvinksinčių smilkinių. Vėliau, kai Čepajus apsiramins, atsigersiu aviečių arbatos ir griūsiu į lovą – strategijų ir taktikų sapnuoti. Tepasiunta.

pagaliau atšilo. kažkurį rytą išsivedžiau iš pašiūrės senutėlį dviratį „ukraina“, dėl patogesnės rėmo konstrukcijos dar vadinamą „moterišku“, ir apvertęs aukštyn ratais ėmiau tikrinti pavaros mechanizmą. vasilijus ivanovičius dar rudenį, grįždamas iš savo kordebaletų bendrovės komplekse, užlėkė tuo dviračiu ant kažkokio kelmo ir nuo tada važiuojant nuolat krito grandinė. nuvalius pridžiūvusį mėšlą nuo žvaigždės viskas paaiškėjo – šaunusis kavaleristas sugebėjo sulenkti ją. jei tai būtų buvęs ne čiapajevo darbas tikrai būčiau stebėjęsis. žvaigždė – specialaus metalų lydinio gaminys, tvirtas ir lengvas. „reikės užeiti pas mechanikus, – pamaniau, – jie tikrai turės kokią seną, bet tiesią žvaigždę, gal net su visa pedalų ašimi.“

mano mechanizatoriškus pamąstymus nutraukė piotras, dar nešukuota ševeliūra išlindęs iš klėties, kurioje miegojo. jis pasiūlė man eiti pelkynan sphagnum platyphyllum rinkti. sakė prieš kelias dienas radęs įstabiai didelę šių kiminų koloniją. piotras – aistringas natūralistas. jo įkalbėti mes atidavėme šaldytuvą „saratov“ kaimynui sentikiui, kuris jau mažai kur beeidavo, o patys ėmėme laikyti produktus po klėtim iškastame vėsiame podėlyje. gausiai viską perklodavome sphagnum platyphyllum ir, kad ir kaip keista, nuo tada pamiršome kad maistas gali gesti.

eiti aš sutikau. pasakiau, kad reikia paraginti ir vasilijų, bet, pasirodo, piotras jau kalbėjo su juo apie tai dar išvakarėse. vasilijus ivanovičius griežtai atsisakė eiti ir nesileido į kalbas ką veiksiąs. tiek to, išsiruošėme dviese. man nelabai patinka miškas vasarą – mašalai, voratinkliai, dulkės ir prakaitas. niekada to nemėgau. bet kelionė vis šioks toks paįvairinimas. ėjome tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. priėjus pelkėtas vietas visi tie nemalonūs reiškiniai, kuriuos minėjau, padvigubėjo. be to dabar dar prisidėjo ir šleikštus liūno kvapas. tačiau piotras, mačiau, tiesiog džiūgavo. kiekvienas krūmelis, kiekviena šakelė „kalbėjo“ su juo. todėl aš stengiausi neparodyti kaip mane vargina ši kelionė. nors jis ir taip viską žinojo.

siurprizas laukė būtent ten, kur mažiausiai tikėjausi – pačiame pelkynų viduryje. kaip tik tada, kai mintyse aš jau vien tik keikiausi ir ėmiau klampoti kur papuola po buizą, užuot šokinėjęs nuo kemsyno ant kemsyno, piotras praskleidė prieš mane kažkokį krūmokšnį ir prieš akis iškilo mažytė pasakų karalystė – skaidrus kaip krištolas šaltinių tvenkinys. kiaurai perregimas veidrodžio spalvos vanduo buvo visiškai nejudrus ir dėl to atrodė neįtikimai. bauginančiai gerai įžiūrimame dugne matėsi smulkiausios medžių šaknelės, kiekvienas dugno maurų plaukelis ir visa kita skurdoka flora ir fauna. priešingas krantas gana staigiai kilo aukštyn ir buvo visas apaugęs minkštutėliu sphagnum platyphyllum kilimu. trūko tik sandro botičelio veneros ir jos palydos – gracijos su oro genijais. iš nuostabos taip ir likau sustingęs – kojos iki kelių pelkeje, o lūpose garso taip ir nesulaukęs prakeiksmas kraugeriui uodui, įsisiurbusiam man į sprandą.

piotras kvatojo. jis mojavo man prieš akis ranka ir vis klausinėjo kaip man patinka. kaipgi man galėjo patikti? be abejo labai. taip ir pasakiau jam, ir padėkojau, kad atvedė mane į tokią šventą ir slaptą vietą.

po to mes maudėmės toje krikštykloje. jaučiausi dvejopai. silpnai temoku plaukti todėl neapsakomą malonumą temdė paniška baimė – taip gerai įžiūrimas dugnas buvo nepalyginti giliau nei atrodė. „bus kokie septyni metrai, – konstatavo piotras, kai pabandė nerdamas pasiekti dugno maurus bent kojomis, – o vanduo ten toks, kad vos neuždusau nuo šalčio“. mane šaltis podraug su vis didėjančia baime dusino ir paviršiuje, todėl ilgai neplaukiojau, išlipau į tą sphagnum platyphyllum kilimu išklotą krantą ir pasigailėjau tiktai cigarečių, likusių anoje tvenkinio pusėje. kelnių, kabančių ant krūmo, kišenėje. belaukdamas kol išsiturkš piotras užmigau ir susapnavau viską, ką čia jums dabar pasakoju.

kai pabudau saulė jau krypo vakarop. abu maišai buvo kupinai prikimšti kiminų. piotras pernešė ir mūsų rūbus į šią pusę, o mane net užklojo marškiniais. „kad uodai nesuvalgytų“, – paaiškino. apsirengiau ir patraukėme namo.

***

grįžę radome vasilijų ivanovičių vienais apatiniais, važinėjantį dviračiu po kiemą. man nusistebėjus, kad grandinė nebekrenta, čiapajus tik gudriai šyptelėjo. o kiek patylėjęs pasakė: „poimi, neskolko točnych i sylnych udarov očen' polezno dlia vsiakoj techniki, – ir pagavęs mano žvilgsnį, sekantį slaptą susitaršiusios kaimynės agotos žygį daržais tolyn nuo mūsų namo, pridūrė, – a dlia bab, ko vsemu skazannomu, i prijatno.“

ką jau ten „prijatno“? agota buvo nežmoniškai stora, ko gero storiausia mano kada nors matyta moteris. niekaip negalėjau suprasti kaip ten galėjo būti „prijatno“ ir kam. tą vakarą kaip, beje ir dabar, kai tai pasakoju, dar nežinojau, kad atsakymą gausiu tik po kelių mėnesių. sėdėsim girti vokės pakrantėje, o čiapajus paaiškins man viską nuodugniai: „tak znaj že, prijatel’, chuduju liuboj možet ublažit'. ty poprobuj tolstuju, tam ne tolko umenie nužno – dostatočnaja dlina fallosa, tože.“