Jei padėtum žingsnį
Pasitikt ateičiau
Atėjau
Radau
Tik seną lapų grindinį
Kurį supūt palikom pernai
Gęstančio birželio blyksny

Pakybojus medinėje dėžutėje
Gera jausti žemę
Raumenys nustebinti
Plaučiai pilni oro

Gyvenimas

Nesu kur norėčiau būti
Nesu kur buvau
Nueiti lengviau nei pareiti

Būsiu

Kol kitur vyksta dideli dalykai
Po mano kojom
Gilės, kaštonai

Sezonai

???? somewhere only we know •

"Tai tik laiko klausimas..." man sakė kiti tavo buvę žmonės, kuriuos palikai be paaiškinimo.
"Ne... čia viskas kitaip" - nepamenu, ar pasakiau, ar tik giliai širdyje pagalvojau. Užtikrintai.

Žinai, tikrų draugysčių reta. Tokių, vadinamųjų "4 AM friend", kuriems paskambinsi ne todėl, kad tau nuleido padangą. O tiesiog... reikia pasikalbėti, liūdna ir taip toliau.
Pamaniau, čia visai daugoka, kažin ar pati pabusčiau (norėčiau).
Vis dėlto, tu buvai mano 4 AM friend.

Apie tave žinau per daug, kad tapčiau tavo priešu. Taip pat ir tu apie mane.
Todėl reikės kažkur užkasti šitą lobį ir pamiršti kur.

Ėjau per visas netekties karuseles. Nuo pykčio iki kartėlio, nuo wishful thinking iki tuščiavidurės vilties, nuo liūdesio iki bandymo apsiverkti. Kažkuria prasme noriu išsivemti, kad galėčiau gyti ir iš naujo ateinančiais pasitikėti.

Žinai, tokių žmonių reta. Kurie užuot dūrę žodžiais, kad pribaigti santykį, renkasi abejingumą. "Šuniukas nudvėsė, bet pasilikim jį...". Galbūt reta.

Tikiuosi, kad gysi, ir tau viskas gerai.
Gal turi priežasčių. Gal kada suprasiu.

Nejau taip sunku turėt tikrų draugų?..

tvirtai įsikibau
ląstoj
plaku, ir tu eini
kažkaip žinau
kad reikia tau
tai skystį varinėju
ir stengiuosi iš ritmo neiškristi

be sąmonės
be motyvacijos
be jausmo
be fantazijos

esu raumuo
o liūdna man, sakai

neprisirišk, širdie,
tau niekas nepriklauso

nusiramink, širdie,
štai dar truputį nikotino

žmogau, čia tu kažko nesupranti
esu raumuo, įsikibau ląstoj
ir dirbsiu iki pabaigos

miegosi tu
ar duši kasdienybėj
linkėsi džiaugsmo
raumenims kitų
aš įelektrinta dunksėsiu
kol tu ieškosi sau namų

katuliai raitosi
kankorėžį po grindinį ridendami
o liūdesy
skausmingai vėsini
kol svaiginuosi alumi
be alkoholio
manęs neieško
neklausia tie
kuriuos laikiau arti
kaip gyveni
nežinomi takeliai raižo klausą
ir spaudžia orą pakeliui širdies
šachmatų lentoje viena
bandai kažką apsaugot
karaliene
iškrito kariauna tave kur gynė
ir šachas - matas
iš prancūziško pirato
tokia ta pabaiga
medinėj virtualioj lentoj
katuliai turi vienas kitą
ir dar kankorėžį
jis ritas
su ja ar be prasmės

o tu vis lauki
prieglobsčio
paguodos
jaukumo
šilumos
kurios
įskelt, prisijaukinti negali

X vienišumo X epocha I

valgyk mišrainę iš maximos
vairuok mašiną vienas
ir nieko nepavėžėk
ieškok gyvenimo meilės per appsą
nori su kuo nors pasimylėti? - irgi appsas
lengvai ir greitai
trumpai
kol nuobodulys mus išskirs.

o gal nesutapę charakteriai
pigios ir greitos skyrybos - tik dabar 50 proc. nuolaida!
imk
vartok
iškituok

būk kitoks.
būk savim.

nenori mylėtis iki vestuvių?
aš tai normalus.
o tu gal iš viduramžių?
sorry, panele, nepaeis.
nes aš normalus
XXI amžiaus žmogus
o tu man atrodai fanatiška

nesuklysk, ne fantastiška.
kitas!

nesu originali nutikusiom bėdom, todėl norėtųsi pakelti džeržgenčio patefono svirtį ir pakeist plokštelę.
tik va neįsigijau nostalgiškojo muzikos sukioklio, tai nėr ką pakelt ir pakeist.

kambaryje voliojasi lazdelės, kuponas būgnų pamokoms. nenuėjau dar nė į vieną. turbūt tiesiog patiko tas vaizdas, kad moterys irgi gali groti būgnais ir tai yra kietai. užtenka.

kadais mačiau dar kaip gražu yra važiuot riedučiais. draugai pagavo mintį. gimtadienis - bam - štai riedučiai tau. tai va ir dulka ant lentynos, nes bijau nukristi. bet kietai irgi, negali sakyti.

aš nežinau kaip melstis, kai tiktai melstis tebelieka. todėl meldžiuosi ir labai prašau to, ko trokštu.

žmogus gali sukontroliuoti savo investicijas, valią mokytis naujų dalykų, keisti senus įpročius, paleisti tą, kuris tavęs nemyli, sugydyti suskilusį uodegikaulį, jei plotum ant asfalto, lengva ranka išmesti ne patį pigiausią ryanairo bilietą, kai atsiranda svarbesnių dalykų, pakeisti planus, o gal net įsigyti škotų nulėpausį, išdrįst pakeisti butą.

žmogus visada norės padėti tam, kurį myli. net jei jo rankose kontrolės nebelieka.
tik rankos. sudėtos rankos. maldai sudėtos.

šį vakarą aplankė gyvenimo dužlumas

nežinau kur pasidėt. einu,
nes lengvas vėjas,
plaukai šlapi, smagiau,
tik va
užplūsta kūną šiluma
bandau vėsinti šitą dužlų kūną,
bet jis toliau sau šilumą gamina.

gerai, ėjimą pristabdau - uodai turbūt galvoja, kad miriau,
ir maitvanagiškai siurbiasi į odą
prieš tai iš mandagumo suzvimbia
lyg šovinys į orą

paspartinu, einu,
gerai, kad einasi.
mąstau apie mirtis tų, kur išėjo šiąnakt ir visai ne taip seniai.
mąstau, vadinasi esu?
o gal geriau su kuo kitu kalbėtis ir pasitarti kaip čia nugyventi
kai nieko naujo nežinai:
kad vis mažiau čia lieka laiko
pačiam su savimi ir su visais kitais

tikėjimu ramstais
gal ten kažkaip kitam krante atėjus bus geriau
kur nei uodų, nei laiko, nei kaitros
kur nesi-eis,
o būsis.

na o dabar
nakties švininiu debesiu dengiuos
nesugalvoju, kaip užmerkt
tą amžinybės
ilgesio
bedugnę