kai išsiplauni galvą

šį vakarą aplankė gyvenimo dužlumas

nežinau kur pasidėt. einu,
nes lengvas vėjas,
plaukai šlapi, smagiau,
tik va
užplūsta kūną šiluma
bandau vėsinti šitą dužlų kūną,
bet jis toliau sau šilumą gamina.

gerai, ėjimą pristabdau - uodai turbūt galvoja, kad miriau,
ir maitvanagiškai siurbiasi į odą
prieš tai iš mandagumo suzvimbia
lyg šovinys į orą

paspartinu, einu,
gerai, kad einasi.
mąstau apie mirtis tų, kur išėjo šiąnakt ir visai ne taip seniai.
mąstau, vadinasi esu?
o gal geriau su kuo kitu kalbėtis ir pasitarti kaip čia nugyventi
kai nieko naujo nežinai:
kad vis mažiau čia lieka laiko
pačiam su savimi ir su visais kitais

tikėjimu ramstais
gal ten kažkaip kitam krante atėjus bus geriau
kur nei uodų, nei laiko, nei kaitros
kur nesi-eis,
o būsis.

na o dabar
nakties švininiu debesiu dengiuos
nesugalvoju, kaip užmerkt
tą amžinybės
ilgesio
bedugnę