katuliai raitosi
kankorėžį po grindinį ridendami
o liūdesy
skausmingai vėsini
kol svaiginuosi alumi
be alkoholio
manęs neieško
neklausia tie
kuriuos laikiau arti
kaip gyveni
nežinomi takeliai raižo klausą
ir spaudžia orą pakeliui širdies
šachmatų lentoje viena
bandai kažką apsaugot
karaliene
iškrito kariauna tave kur gynė
ir šachas - matas
iš prancūziško pirato
tokia ta pabaiga
medinėj virtualioj lentoj
katuliai turi vienas kitą
ir dar kankorėžį
jis ritas
su ja ar be prasmės

o tu vis lauki
prieglobsčio
paguodos
jaukumo
šilumos
kurios
įskelt, prisijaukinti negali