Vardas, draustinis, namas, muziejus ir aš, Usonifuras, sukūrėme po istoriją. Istorija turi savo istoriją ir susideda iš… Paskaičiuokime.
Aš, Usonifuras, viena. Mano tėvai, dar du. Visa žmonija – jau keturi. Politikos, meno (septyni menai), mokslo (n mokslų), technikos (x sričių),.. kiek? Kiekvienas turi po atskirą istoriją. Vien terminų istorija. O žodžių?..
Aš, Usonifuras, turiu savo vardo istoriją, dienos, akimirkos istoriją, taip pat vaikystės, jaunystės, senatvės istorijas. Aš kaip žmogus susiduriu: pirma, su šeimos istorija, antra, su kiekvieno drabužio istorija, be to, su kalno istorija, su gyvūno, gyvulio istorija, su ligoninės istorija, su veiklos, su @ istorija, su & istorija ir su pačia istorija.
Pasisuku į dešinę, pasisuku į kairę – visur susiduriu su istorija, apsisuku – jau jūs patys susiduriate su mano čia išvardyta istorija.

Girdėjau tokį posakį – “kvaila švęsti gimtadienius, nes taip skaičiuoji, kiek dar tau liko gyventi. Geriau apsimoka vardadienius”. Hm. O jei aš norius žinoti, kiek man liko gyventi? O jeigu man nusibos kartoti savo vardą kasmet… Dar ir savo metus galiu pamiršti… Ar nepradėsiu visu tuo bjaurėtis?

O gal švęsti ir vardadienius, ir gimtadienius? O gal iš viso nieko nereikia švęsti? Kam? Biblijoje rašoma, kad švęsk, bet ir – atgailauk. Pusiausvyra..
Kas yra vardas ir gimtadienis žmogui? Pramoga tik, na, dar likimas, kuris nieko nereiškia. Kopūsto lapas, gaubiantis gūžtą…
Rodos, vardas ir metai išlieka ant antkapio? Gal taip ir turi būti. Švenčiam, Usonifurai.

Ji uždavė namų darbą. Turiu printerį.
Slėgė kvaila nuotaika. Buvo šalta. Bet vis tiek. Įsisupi į šiltą pledą ir eini prie jūros. Sniegas girgžda po kojomis, rodos, tuoj tiltas sutrupės, tuo labiau, kad kas pusmetrį stovi po žveją. Eini link žiburių. Jie taip vilioja, kaukia tarsi alkani vilkai. O bangos stengiasi pasiekti kopas. Liko kokia dešimtis metrų.

Ten toli plūduriuoja švilpiantis alaus butelis. Retkarčiais žybteli lyg šuns akys žvejų cigarai. Tik jūra juoduoja. Debesys ne tokie kaip vasarą – tai šydas sušalęs. Kadaise, prisiminė Usonifuras, tėvo motina buvo laidotuvėse, kur vien tik balta. Spragtelėjo ant tilto pora plekšnių. Iš jų sunkėsi sūrus vanduo.

- Tai tokia namų darbų kaina, - nusispjovė žvejas ir, sėdęs ant dviračio, nuriedėjo į miegančią Palangą.

Ji uždavė namų darbą. Slėgė kvaila nuotaika. Buvo šalta. Bet vis tiek. Įsisupi į šiltą pledą ir eini prie jūros. Sniegas girgžda po kojomis, rodos, tuoj tiltas sutrupės, tuo labiau, kad kas pusmetrį stovi po žveją. Eini link žiburių. Jie taip vilioja, kaukia tarsi alkani vilkai. O bangos stengiasi pasiekti kopas. Liko kokia dešimtis metrų.

Ten toli plūduriuoja švilpiantis alaus butelis. Retkarčiais žybteli lyg šuns akys žvejų cigarai. Tik jūra juoduoja. Debesys ne tokie kaip vasarą – tai šydas sušalęs. Kadaise, prisiminė Usonifuras, tėvo motina buvo laidotuvėse, kur vien tik balta. Spragtelėjo ant tilto pora plekšnių. Iš jų sunkėsi sūrus vanduo.

- Tai tokia namų darbų kaina, - nusispjovė žvejas ir, sėdęs ant dviračio, nuriedėjo į miegančią Palangą.

Tupiu medyje. Kapoju vakarykščius pusryčius. Įskrenda varnėnas. Pažiūri, pakraipo galvą ir nulekia.
- Nesididžiuok, sūris bus atimtas, - pagalvojo Usonifuras.
Valgau. Ausys linksta iki kelių. Skanumėlis!
Pralekia tarsi kulkos minutės. O aš vis sėdžiu. Beliko dar kąsnelis, ir…
Staiga praėjo pro šalį mano vaikystės draugas. Vedėsi keturis, turbūt, savo vaikus… ir aš iškritau, lengvai tekšteldama ant dar nebaigto valgyti sumuštinio.

Tupiu medyje. Kapoju vakarykščius pusryčius. Įskrenda varnėnas. Pažiūri, pakraipo galvą ir nulekia. - Nesididžiuok, sūris bus atimtas, - pagalvojo Usonifuras.
Valgau. Ausys linksta iki kelių. Skanumėlis!
Pralekia tarsi kulkos minutės. O aš vis sėdžiu. Beliko dar kąsnelis, ir…
Staiga praėjo pro šalį mano vaikystės draugas. Vedėsi keturis, turbūt, savo vaikus… ir aš iškritau, lengvai tekšteldama ant dar nebaigto valgyti sumuštinio.

Drakonas plėšriais nagais nukrito kaip pūkas. Žiedas ėmė nykti…
Saulė ankstų rytą veržėsi į Lietuvą. Kraštas nenorėjo jos priimti, nes ir taip daug kraujo. O čia dar - raudoni debesys. Bet vis tik, galvojau, mes mokame raudonumą uždengti gelsva spalva. Kaip saulė. Todėl ir sakome: gera pas mus Lietuvoj gyventi, nes visur šviesios ir gražios spalvos.
Aš pažadėjau viską išsiaiškinti. Man padėjo vakaras, atplukdęs juodus debesis. Saulė besileidžianti vėl raudojo. Pirmąkart pravirko ir Usonifuras

Drakonas plėšriais nagais nukrito kaip pūkas. Žiedas ėmė nykti…
Saulė ankstų rytą veržėsi į Lietuvą. Kraštas nenorėjo jos primti, nes ir taip daug kraujo. O čia dar - raudoni debesys. Bet vis tik, galvojau, mes mokame raudonumą uždengti gelsva spalva. Kaip saulė. Todėl ir sakome: gera pas mus Lietuvoj gyventi, nes visur šviesios ir gražios spalvos.
Aš pažadėjau viską išsiaiškinti. Man padėjo vakaras, atplukdęs juodus debesis. Saulė besileidžianti vėl raudojo. Pirmąkart pravirko ir Usonifuras

Jis eina ir mąsto. Saulė. Ugnis dega. Ji šviečia. Žiūri. Valkata nori būti lyginamas su ja, nors žino, kad su saule negyvens.  Negali taip degti.
Saulė šviečia. Sniegas krenta ant namų. Negali kristi.Usonifuras panašus į ją, nes irgi gyvenime vienąkart sužibo. Gali miegoti, valgyti, dainuoti. Niekas kitas to neatkartos. Net ir Usonifuras. Plyksteli ir užgęsta. Žmogui būdinga gimti. Jau gimiau. Sužibi ir sunyksti. Dėl to negali dar kartą gimti kartu su savo šunimi. Visam. Šuo merdi vienas. Dabar nemiršta.
O saulė pakyla ir nusileidžia.  Net nemačiau, kaip jis silpsta, nes aš prisnūdau. Tad nemačiau, kaip mirė. Ir vėl pakyla… Jis pasirinko vienatvę. Dabar renkuosi ir aš. Aš jam pritariu. Labas.

Pavyzdžiui, karpis. Jis – visai nieko.
Pavyzdžiui, nusiskutu plaukus – dangus ima želti.
Sakykim, kepa kaimynas blynus, - jo sūnus tuomet dantimis kapsto smėlį.
Tarkim, atsilupo nagas, - susikišk pirštą į burną.
Įsivaizduokim, jog gulime pleže su drabužiais, - apmėtys visus lig vieno maudymosi liemenėlėmis ir kelnaitėmis.
Pasvajokim: apsivelkame baltus frakus, aulinius ir vaikštome po gatvę, - palaikys pamišėliais ir išveš.
Todėl pamiegokim kartu su Usonifuru, - gal niekam neužkliūsime.