Pavyzdžiui, karpis. Jis – visai nieko.
Pavyzdžiui, nusiskutu plaukus – dangus ima želti.
Sakykim, kepa kaimynas blynus, - jo sūnus tuomet dantimis kapsto smėlį. Tarkim, atsilupo nagas, - susikišk pirštą į burną.
Įsivaizduokim, jog gulime pleže su drabužiais, - apmėtys visus lig vieno maudymosi liemenėlėmis ir kelnaitėmis. Pasvajokim: apsivelkame baltus frakus, aulinius ir vaikštome po gatvę, - palaikys pamišėliais ir išveš.
Todėl pamiegokim kartu su Usonifuru, - gal niekam neužkliūsime.

Vis dėlto yra nuostabu turėti tikrą draugą

Likimo ironija:
yra beprasmis gyvenimas, o mirštama paprastai
ir
yra prasmingas gyvenimas, bet beprasmė mirtis

Likimo ironija:
yra beprasmis gyvenimas, o mirštama paparstai
ir
yra prasmingas gyvenimas, bet beprasmė mirtis

Na, rodos, šiandien rankos nebedreba:)

Ką tik perskaičiau tokią mintį, kad nieko baisiau nėra už nepabaigtus rašyti eilėraščius: nebaigtų daugiau nei parašytų.
Žiauriai skamba

Ką tik perskaičiau tokią mintį, kad nieko baisiau nėra už nepabaigtus rašyti eilėraščiu: nebaigtų daugiau nei parašytų.
Žiauriai skamba

Tas lieptas supuvęs, tie dantys išklerę, tos nugara purvina, o to kepurė be snapo. Tam gelia nosį, tas įkando jam. Ten tupi dvi vištos tvarto gale. Tik niekas nežino, kodėl medžiai žali. Turbūt saulė krito su dangum į mišką. Tos spalvos – geltona ir mėlyna - didelės priešės, todėl ėmė ir susikliūkino. Nieko daugiau neliko kaip karves ganyti...
Tupėjo Usonifuras po skliautuota dreve ir trynė su koja pakaušį miške.

PLIUS-MINUS

Usonifuras man papasakojo, aš jam papasakojau, po to nubėgau kitam papasakojau, o šis – dar kitam draugui. TAS draugas atėjo ir papasakojo man, o anasis – jam. Įvyko kivirčas tarp manęs ir anojo Jo. Mes išsiskyrėme.
Vėliau susitikome ir vėl ėmėme pasakoti bei išsakyti savo mintis, ką davė išsiskirimas.
...Aš ėmiau pasakoti, Usonifuras ėmė pasakoti, ir taip mes pasakojome iki pat šiolei...

BE USONIFURO


Prisimeni tas audringas naktis? Rytą pabudai ir radai išgriuvusį sodą. Obelys keistai styrojo... Tą naktį tu žiūrėjai filmą apie delfiną. Tada pasakei: aš nenorėčiau, kad kiekvienas mane glostytų.

Štai ir dabar tu tupi ant uolos krašto, žvelgi kažkur tolyn. Man taip norėtųsi apglėbti tavo pečius, pasakyti – nusiramink, viskas bus gerai. Bet vis tas delfinas.

Belieka laukti. Tikėtis, kad kada nors tu imsi laižyti žemę kaip akmuo, kad kada nors tu sugrįši.