Kaip jį užmušti? Na jį, laiką. Yra labai daug efektyvių būdų. Pirmas, kurį atradau - bukai žiūrėti į mikrobangę, kai joje šyla maistas. Tada ypač aiškiai pajunti tą beprasmybę - ji net  materializuojasi laike, kai ekrano laikrodis taip akivaizdžiai skaičiuoja sekundes ar net minutes. Trys užmuštos minutės. 180 tavo gyvenimo akimirkų. Tikrai efektyvu.
O štai kai žiūri į debesis - lyg ir vėl taip pat bukai kažkur į nieką žiūrėtum - o tu laiką kuri, produkuoji. Neužmuši, ne. Čia ne metodas. Tada pajunti amžinybę. Ir savo laikinumą. Arba debesies laikinumą jo formoje, o savo amžinybę kaip atomų visumą. Susukau čia truputį.
  Laiko neužmuši net žiūrėdamas į musės tykantį vorą kampe. Tai kartais būna stebėtinai produktyvu - arba neįtikėtinai pailsi nuo bereikalingo informacijos srauto, arba sugalvoji, pavyzdžiui, ką gaminti pietums.
  Labai gerai laiką žudo telefonas. Fantastiškai ir neskausmingai. Tu tiesiog  apsigauni, viltingai manydamas, kad domiesi, renki ir įsisavini informaciją. Permetinėji akimis antraštes, atsirenki įsivaizduojamai tave sudominusias.  Skaitai komentarus (beviltiškiausia) arba net sugalvoji atrašyti! Atrandi kažkokių pažįstamų ar tik menamai žinomų piliečių rašliavas (kad ir dabar)
  O tau to reikia? Man ar reikia? Gerai dabar - operacinėje dvi akys žiūri į monitorius su paciento parametrais, o trečia padeda rašyti tekstą. Pateisinu.
O šiaip - nežudykim jo, laiko.  Jei nori pamatyt save - žiūrėk į debesį, musę, į tą patį kaštoną. Obelį už lango, paukštį obely.
Užsimerk, galų gale.

… už lango žydi kaštonas. Ir vėl. O toks apgaulingas jausmas ar įsivaizdavimas, kad dar vis. Lyg ir nebuvo tų metų. Ir anų, ir dar anų nebuvo. Įsivaizdavimas, kad pro operacinės langą visada matau žydint tą patį kaštoną. Ir nežinau - čia kaip - laikas prabėgo lyg nebuvęs, ar sustojo toj akimirkoj? Kaštono žiedo akimirkoj. Tai dabar džiaugtis tuo laiko nesuvokimu, ar pasiduot tam nerimui, kuris kirba, graužiasi vogčiom? Nes prabėgo gyvenimo šmotelis, o aš vis žiūriu į tą pačią kaštono žvakę. Ir jau mintinai žinau, matau, kaip byrės tie rausvi žiedlapiai ir rasis maži ežiukai. Po to jie kris, duš ir mes trypsim, traiškysim automobilių ratais naujus rudens šauklius - rudus blizgančius  kaštoniukus. Graužias tas nerimas - skaudus laiko reliatyvumas. Taip išeitų - ir gyvenimo. Paprasta, ar ne - buvai, nebuvai.
  O kai kitąmet iššaus naujos rausvos žvakės už lango - deja vu - liks vėl tik ta kaštono žiedo akimirka.
Ir, rodos, tik vakar rašiau… O pernai…

Kaštonas išdidus, žydi
Iššaukiančiai.
O klevas jau mažų raganosių
Pribarstė.
Dangus toks gilus, kvepia
Alyvom
Ir truputį ievom.
Įkvepiu pilna krūtine, kiek galiu.

Operacinėje kraujas ir
kaustikos dūmas -
realybė kuprota.
Tik langas meluoja apie
pavasarį.
      Gal vakare...

Tu žinai, kai pro žiūronus žiūri į Mėnulį, matosi krateriai,  kalnai ir “jūros”. Bent jau taip  sako. Netikiu, turbūt kokie nors atmosferos reiškiniai. Tiesa, į mėnulį ir nežiūriu, juolab pro žiūronus.  O dar nuo rūsio matosi Sitkūnų bokštai. Net be žiūronų. Ir netgi labai gali būti. Tai, sako, labai svarbu susiorientuojant geografiškai. Ir dar svarbu matyt miesto pašvaistę - dėl tos pačios priežasties.
Nesiginčiju.
Ir dar Marse yra vandens. O gal buvo. Ir greičiausia buvo gyvybė, gal net kokiu nors formatu mąstanti. Ir labai tikėtina, Žemė bus kaip Marsas. Įsivaizduoji?

Ir dar - o koks skirtumas? Koks skirtumas Mėnulio kalnai, Sitkūnų bokštai ir vanduo Marse?
Pažiūrėk - slyva žydi, kaip išprotėjusi - pavasario nuotaka. Štai čia, dabar žydi! Žvirbliai šakose ginčijasi - durneliai.
Reik obelis nupurkšti.
Ir tuoj geltonuos pienių jūra. Galėsi braidyt - bus geltonos kojos.
Ir debesys - tokie amžini ir tokie besikeičiantys - tai kažkokia lapė plaukia, tai, žiūrėk pilis, tai - susirūpinęs veidelis. Kaip pažiūrėsi.
Aš tai žiūriu, kaip į gyvenimą.

Labai jau neapsisprendęs dalykas, tas
laikas.
Tai jis mums duoda, tai
atima.

Tiems kartais truputį pavydžiu,
Kas gilų jausmą į eilėraštį suguldo.
Ir dar mintis iš tų jausmų išauga.
Pas mane vien apmąstymai.
Ir retkarčiais poezija
prasprūsta.

Įdomu, kaip vaikų literatūrą vertina svetainės skaitytojai, rašytojai ir rašykai. Tie, kurie neturi vaikų. Arba turi užaugusius. O gal ir mažus. Mano nuomone - tai labai svarbi  literatūros sritis. Vaikų literatūra augina suaugusį skaitytoją. Ji turi būti ypač kokybiška, nekomercializuota, ne banali.
Pastebiu, kad čia vaikams rašančių labai mažai. Vienas kitas eilėraštukas.  Neįdomu, sunku, nepopuliaru? Neperspektyvu?
Aš pradėjau kaip rašanti vaikams ir tik po to perėjau prie rašymo vyresniems. Bet vis grįžtu prie savo pradžios. Manau, tai svarbu.