Tu žinai, kai pro žiūronus žiūri į Mėnulį, matosi krateriai,  kalnai ir “jūros”. Bent jau taip  sako. Netikiu, turbūt kokie nors atmosferos reiškiniai. Tiesa, į mėnulį ir nežiūriu, juolab pro žiūronus.  O dar nuo rūsio matosi Sitkūnų bokštai. Net be žiūronų. Ir netgi labai gali būti. Tai, sako, labai svarbu susiorientuojant geografiškai. Ir dar svarbu matyt miesto pašvaistę - dėl tos pačios priežasties.
Nesiginčiju.
Ir dar Marse yra vandens. O gal buvo. Ir greičiausia buvo gyvybė, gal net kokiu nors formatu mąstanti. Ir labai tikėtina, Žemė bus kaip Marsas. Įsivaizduoji?

Ir dar - o koks skirtumas? Koks skirtumas Mėnulio kalnai, Sitkūnų bokštai ir vanduo Marse?
Pažiūrėk - slyva žydi, kaip išprotėjusi - pavasario nuotaka. Štai čia, dabar žydi! Žvirbliai šakose ginčijasi - durneliai.
Reik obelis nupurkšti.
Ir tuoj geltonuos pienių jūra. Galėsi braidyt - bus geltonos kojos.
Ir debesys - tokie amžini ir tokie besikeičiantys - tai kažkokia lapė plaukia, tai, žiūrėk pilis, tai - susirūpinęs veidelis. Kaip pažiūrėsi.
Aš tai žiūriu, kaip į gyvenimą.