Aš nešuosi išsekusią
paukštę.
Aš glaudžiu ją arčiau,
glėbiu rankomis ir
širdimi.
Ir norėčiau paleist ją į
aukščius.
O ji virpa. Ji nebetiki man.
Ir savimi.
Nesušyla. 
Neprijunka ir nepritampa
prie manęs.
Prie dangaus.

Nežinau,
ar pavyks išslaugyt man tą
paukštę.
Aš tik kalbinsiu, glausiu
arčiau.
Prijaukinsiu?
Nurims ji?
Tikėsiu.
Ir gal dviese bus mums
šilčiau.