Laukiu. Net jaudinuosi. Turbūt taip laukdavome šeštadienio filmo paauglystėje. Pirmąsyk po daugel daugel metų laukiu premjeros. Taip gera. pasirodo, laukti. Ne autobuso, ne žadintuvo skambėjimo, ne eilės pas daktarą, o filmo - nes nežinai, ką patirsi...

Kartais paskaitau.

https://www.facebook.com/tekstaiprogoms?ref=hl

Aš eilių nerašau – tegu rašo garbaniai poetai –
Tik šneku į pagalvę, rimuoju dienas ir naktis.
Kartais noriu į stalčių sukraut, neberasdama vietos:
Ar į žmones paleist, kad galėtų tenai pasiklyst.
Jau tokia prigimtis - ištylėtas frazes palydėti
Ir pamojus ranka įtikėti, kad jos nebegrįš.
Vis sijoju žodžius pro seniai surūdijusį rėtį
Ir tikiu, kad juos atrenka mano bemiegė naktis.
Aš eilių neturiu – tartum sniegas į žemę pabiręs
Jos ištirpsta staiga, kai atšyla kietieji ledai.
Jei sugrįžta nematomos – pačios patamsy prabyla,
Kai šėlioja po sielą plėšrieji gėlos vanagai.

jūs nemokinkite manęs rašyt eilių -
aš jų rašyti niekad nemokėjau -
jos pačios rašosi be skrupulų.
kada iš skausmo sakiniai anglėja,
kai naktimis nelaukiu visiškai,
jos miego scenoj suvaidina dramą.
manęs tik kartais klausia, kam rašai:
o pačios šoka popieriuj kankaną.
aš ne poetas ir man jų nereik,
bet jos įkyriai perša savo mitą
aš net užsidengiu ausis - vis vien
girdžiu, kai jos man kužda iki ryto.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid=917775644907601&set= a.295913143760524.82115.100000255232898&type=1&theater

„Aš nemyliu tavęs“ – kiek reikėtų pulsuojančio laiko,
Kad atverčiau tiems žodžiams duris į vaškinius namus –
O jaukiam vakare mano mintis spalvotas išvaikę
Jie užglaistytų likusius dar atminties jutimus.
Ar įmanoma jais nors akimirksnį imt ir tikėti,
Jeigu skonį Kalėdų ant apsalusių lūpų jaučiu,
Jei šneku su tavim apie meilę skalaujantį lietų,
Apie ilgesio sniegą ant mūsų vienatvės stogų.
Gal ateik vienąkart nusinešti beribį laukimą
Ir tvirtai užrašyti ant sienos ledinius žodžius,
Kad nemyli manęs, prisigėręs atpiginto vyno,
Nebesimeldi tyliai už tai, kas svaigindavo mus.

Kalėdos


Neapčiuopiama . Magija. Pojūčiai. Abrakadabra.
Rodos viskas gerai, bet pasiuto laukymėj pūga,
Kai  prie kelio slidaus aš benamiu šią naktį „ atvargęs“
Ieškau gailesčio šventinio lašo – bet jo nebėra.

Jau liežuvis išpampo nuo keisto imbieriško skonio,
Ryt teta atvažiuos, kurią mėgau vos gimęs. Beje,
Vėl Senelis neatnešė mažo nuliūdusio ponio
Iš zoologijos sodo – padėti po mano egle.

Jis ten netelpa, - tėtis sakydavo laukiamą rytą
Ir mama palinguodavo, - Jam čia, vaikel, ne vieta.
Aš taip naiviai  tikėjau  į šventą stebuklinį mitą
Ir girdėjau, kai varpas „atjoja“ žavia ristele.

Pasilaidojau lūkesčius. Kelias atgal – skausmo darbas.
Dar žvakelę turiu dovanotą šią naktį sušilti.
Ponio nėr. Liko pojūčiai. Magija.  Abrakadabra.
Ir grįžimas prie eglės surandant kalėdinę mirtį.

Trioletas .Griežtos formos žanras.


Viršum stogo bepročio verdiktas -
Surūdijusio vamzdžio piktumais.
Lietumi sninga snaigės netikros -
Viršum stogo bepročio verdiktas
Ir latakai pavirsta  grotuvais
Slysta strimgalviais priemiesčių mikrai
Kaip praeiviai sušlapinti skuba:
Viršum stogo bepročio verdiktas -
Surūdijusio vamzdžio piktumais.