Dienoraštis 
2013-06-27 12:55
Susirinko į vieną vietą
aš vis nesiliauju stebėtis -i š kur tiek durnų?

aš vis nesiliauju stebėtis -i š kur tiek durnų?

Skaitau savo paskutinį ir džiaugiuosi-taip jis man patinka.

Tik vertinimai šūdini-duoda tą trajaką ir negeba paaiškinti,nes duoda iš lempos,o prisikabinti nėra dėl ko.
Daineko paskutines (geriausias) eilutes išvilko,nes neįsigilino prasmiškai. Apgailėtina.
Spaudžiu sau Penkis ir tik.

Kokio velnio dėti čia kūrinius - dar tais laikais, kai čia buvo poetai , apart asmeniškumais užkrėstų, mano darbeliai laviruodavo tarp 4 - 5. Nors Vilija, Antoskė ir GLP ir panašūs užpuldavo kuolais (žaidimo dalis).... Dabar kūrinukai gėdingai stovi, kokių bele kokių įvertinti 2 -3. Mada? Nesupratimas? Nekompetencija?
Dienų dienom jokio administratoriaus - net pataisyti nėra ko paprašyti.
Komentarai neatitinka komentaro sąvokos apibrėžimo, klonai tampa kritikais (tik atėję).
Svetainei amen. Suprantu. Tai nors vartotojai taptų tolerantiški, žmogiškesni. Bet ne -atvirkščiai.
Gadinti žnogui nuotaiką - malonumas ar ligos pasekmė?

Atnešė ledų tortuką. Su vaisiais ir kortele,kurioje buvo eiliuotas pasveikinimas.
Kieno čia darbas? Seilė varva,o bijau valgyti....
Nežinau,kas atsiuntė,tik,rodos, iš rašyk....
nes sveikinimo stilius anaiptol ne klasikinis:D
Atsiliepkite.

Stebiuosi - negi kvailiems žaidimukams negalima susirasti atitinkamos svetainės?
Iš kur tų vartotojų -  vaikų darželio amžiaus laike įstrigusių?

Aš gyvensiu daug sykių - gal trisdešimt kartų gyvensiu,
Kol mane apkabinęs pravirksi be žodžių jokių –
Mes tylėsim ilgai palietimų kalbėjimo šventėj,
Tik virpės atspindžiai nuo pavargusių mano vokų.
Ir tada tu suprasi, kad mūsų šėšeliai sutampa,
Kad nėra šitoj žemėj sklandžiau sopulingai sapnų
Ir svajingų  melodijų, kuždančių vakaro lemtį,
Kai nuščiuvę klausysim  dausos išdainuotų  natų.
Aš giedosiu iš naujo - gal tūkstantį sykių linguosiu,
Kol čaižus vėjas nendrę ant upės paviršiaus tapys -
Juk vis tiek susitiksim, nuvargę prie laužo miegosim,
O išdžiūvusį rytą liepsningas šuva nulaižys.

dabar skaitau didžiulę knygą,
    kurios tu niekad nerašei -
    margais eilėraščiais apsnigo
    nejaukūs mano vakarai.
    ir palytėjimais prasmingais
    susijaukė baugi tyla -
    kažką radau, kažkas pradingo:
    skaitau žodžius , kurių nėra:
    kampe nutilusiai gitarai,
    šuniukui, gulinčiam šalia,
    apie dienas, kai buvo gera,
    apie naktis, kurių nėra.

Labiausiai nekenčiu MEILĖS -na palik mane ramybėje, paleisk -kiek galiu kalbėtis su tavim negirdinčiu, nežinančiu ir gal nenorinčiu,kad kalbėčiau.
Kiek tu gali mane prievartauti, meile .Štiš štiš štiš

Kai jaunystėje suglumdavome pajutę,kad kažkas tyčia ieško priekabių, sakydavome:
- Ar neturi prie ko prisikabinti? Prisikabink prie troleibuso -bent pasivežinsi:)