Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2022-05-31 22:05
imthatnihilist

komentarai

kas nors paaiškinkit, kaip atsakyt asmeniškai ir tiesiogiai į komentarus, nes mačiau, kad kažkam pavyksta, o man niekaip.
2022-05-31 20:49
imthatnihilist

debesis

mane erzina tas pilkas debesis prie vartotojo vardo. kokio aktyvumo turi būti žmogus, kad tas debesis išnyktų.
2022-04-25 18:45
imthatnihilist

idk???

uhm po ilgos petraukėlės nelabai suprantu kas čia vyskta lol
2020-10-07 12:23
imthatnihilist

De nihilo creavit V

Kartais ambicijos ir norų bei troškimų trūkumas manyje ima gąsdinti ne tik kitus žmones, bet ir mane pačią. Atrodo, kad tikrai nieko nenoriu. Visai ne todėl, kad esu nedėkinga už tai, ką turiu, ir ne dėl to, kad noriu daugiau, noriu kažko kito, nes tai, ką turiu, manęs nebepatenkina. Visai ne. Aš tiesiog nieko nebenoriu. Ir ateityje savęs niekur nematau. Kol draugai, kurso žmonės, grupės žmonės ir bendragyventojai planuoja savo laiką ir svarsto apie tai, ką veiks pavasario semestrą, ką darys po bakalauro studijų, ir mąsto apie patraukliausias įsidarbinimo perspektyvas, aš tyliai sėdžiu ir pamažu vis labiau bąlu iš mažo siaubo, kuris, kaip ir visos kitos emocijos pastaruoju metu, išties yra labai mažas bei, kaip visos baimės ir nerimai pastaruoju metu, sutraukia man žarnas taip, kad kelias dienas negaliu valgyti. Tad tyliu, nes neturiu ko pasakyti. Nes prieš akis pagalvojus apie ateitį po keleto metų man neiškyla jokie vaizdai. Nes apie žmones aš daugiau nebegalvoju kaip apie artimuosius ir pažįstamus - atrodo, kad nei artimiesiems, nei pažįstamiems nelabai rūpi kitas žmogus. Ir kaip seniau skendau skausme, (o kartais dar jame paskęstu, ypač sapnuose) taip dabar skęstu niekybėje ir apatijoje.

Hesė „Sidhartoje" kalbėjo, kad nieko nenorintis ir jokių žemiškųjų troškimų nevaldomas žmogus galiausiai išsilaisvina iš materialiojo kalėjimo ir geba pamatyti tai, kas išties svarbu. Tikriausiai tai, kas išties svarbu, yra kokie nors dvasiniai dalykai. Aš nežinau. Nes nors ir nieko nebenoriu, niekas nebepatraukia man akies ir apie rytojų aš pagalvoju tik tada, kai jis ateina, ir tada aš meldžiuosi visiems abejingiems ir neegizstuojantiems dievams, kad bent ši diena man atneštų mažiau skausmo, nes jau nebegaliu sulaukti, kada gi ta diena baigsis - tik tada aš suprantu, kad lyg ir turėčiau būti išsilaisvinusi iš visų žemųjų, žemiškųjų troškimų ir dabr gi turėčiau pajusti tą laisvę, kurią taip reklamavo Buda, (ar tai dar vienas antikapitalistinis reklaminis triukas?) bet ji kažkokia keista, ta laisvė.

Nuo dalykų, patirčių ir ateities priklausantis žmogus bent jau turi ką veikti. Jis svarsto, kaip paversti save produktyvumo mašina, jis planauoja savo kitą kelionę į Japoniją, jis galvoja ne tik apie tai, kuo aistringai užims save ateinančią dieną, ateinančią savaitę, mėnesį, bet ir ateinančius metus. O tada taupo pinigus kelionėms, batams, maistui, papuošalams, galiausiai karstui ir gražiai vietai kapinėse. O nieko nebenorintis žmogus neturi ir ką veikti, tad gyvenimas tampa itin nuobodus. Labai nuobodus. Nėra ką veikti, nes nenoriu nieko veikti. O nenoriu nieko veikti, nes nėra nieko, ką norėčiau veikti. Miegas, seniau buvęs išsigelbėjimas, dabar nebetraukia. Skaitymas reikalauja per daug pastangų, o rašymas atrodo melas. Valgymas atrodo toks beprasmiškas, nes po kelių valandų vis tiek vėl reikės valgyti, tad kam?

Apatija, abejingumas yra baisus dalykas. Gąsdinantis dalykas. Jau geriau norėčiau dalykų. Jau geriau būčiau tipinis kapitalistinės visuomenės žmogus, per didžiuosius išpardavimus prekybos centruose kitiems žmonėms raunantis galvas. Tai bent gyvenimas. Normalus, įdomus ir kvapą gniaužiantis gyvenimas. Bent būtų ką papasakoti anūkams ar jaunesniajai kartai. O dabar...
2020-08-04 20:10
imthatnihilist

De nihilo creavit VI

Užėjus dar vienam pathos aš dažnai prisimenu tą Sartro dramą*, kurioje trys žmonės atsiduria pragare. Pragaras yra svetainė be veidrodžių. Trys žmonės čia įkalinti. Nevyksta jokie kankinimai, nėra jokių kankintojų, nieko, tik tie žmonės. Nė vienas žmogus savęs paties nemato; mato tik kitus du. Taigi tie žmonės spokso vienas į kitą, formuoja savo nuomonę apie kitą ir galiausiai ją pasako, tuo supainiodami kitą žmogų, nes juk tas žmogus neatrodo taip, kaip vienas pasakė – bet kitas žmogus nežino, kaip jis iš tikrųjų atrodo, tad pamažu ima vis labiau imti į galvą, ką pasako kiti du, nes neturi kaip apsisaugoti nuo kito žmogaus interpretacijų. Po kiek laiko vienas iš trijų žmonių gauna progą išeiti iš pragaro – durys jam atidarytos. Bet jis juk negali išeiti, gi tuomet tie du likę žmonės ims apie jį galvoti ir sakyti velniai žino ką ir jis jau nebegalės savęs apginti nuo jų?

Tad dėl to išeiti negaliu ir aš. Bijau, kad kiti žmonės – ir tie, kurie pažįsta geriau, ir tie, kurie pažįsta prasčiau – ims savaip interpretuoti mano išėjimą, ims kalbėti, kaip toks protingas žmogus galėjo pasitraukti, juk jai taip viskas sekėsi, juk ji darė tai, ką norėjo, apie ką svajojo, paskutiniu metu ji įgavo tiek galimybių kurti, tobulėti, visi ją taip mylėjo, tai, matyt, kažkas vis dėlto buvo negerai, negerai su galva, negerai su aplinkiniais, matai kaip būna, žmonės, kurie atrodo laimingi ir patenkinti iš tiesų viduje kenčia etc, ir kaip galėčiau jiems paaiškinti, kad viskas ne taip, kad mano išėjimo aktas niekad nebuvo žemiausia gyvenimo duobė, kad viskas buvo apgalvota ir visas vyksmas buvo atliktas sąmoningai, be jokių kančių ir tikrai ne dėl kitų žmonių? Kadangi nesu atsisveikinimo laiškų mėgėja, niekaip negalėčiau apsiginti nuo to, kas lauktų po mano išėjimo. Būčiau žmonėms dar vienas šventasis raštas – pilnas simbolių ir įvykių, kuriuos kiekvienas interpretuoja, kaip išmano, ir teigia, jog tai tikroji tiesa.

Vis tik atsiranda momentų, kai visa tai man neberūpi ir aš rimtai svarstau išeiti. Pasilieku, kaip suprantate. O tai, kas verčia išeiti, lieka.

Baisesnės yra ankstaus ryto ir vėlaus vakaro valandos, tačiau baisiausia iš visų be abejonės yra ketvirta ryto valanda. Kai staiga pabundu išpilta prakaito ir akių tinklainėje jau būna užsimezgę vaizdiniai, kurių paaiškinti nesugebu ir net nebandysiu, nes aprašyti juos reikštų išsiduoti (ir veikiausiai primintų kurį nors Kingo romaną), o sukonstruoti žodžiais būtų tas pats, kas suteikti jiems gyvastį. Tad kai ketvirtą valandą ryto aš pabundu, jau žinau, kad prasidėjo toji paranoja, kai tamsoje matau dalykus, bet matau juos žiūrėdama ne tiesiai, o kažkur šalia, o kai tik pažvelgiu – jų nebėra, ir taip pradeda kamuoti nemiga ir tęsiasi ji kelias savaites, o aš žinau, kad štai atėjo pathos ir ilgai neatsitrauks.
2020-05-28 13:36
imthatnihilist

Kaip gyvena nihilistas.

KAIP GYVENA PASIMOKĘS IR UŽSIGRŪDINĘS NIHILISTAS. (e. g. cosmic nihilism, tas, kurį kritikavo Nietzsche)

1. Netiki niekuo, niekaip ir niekada.
2. Amžinai susiraukęs.
3. Daro, ką nori daryti, nes niekas vis tiek neturi prasmės.
4. Susitaiko su absurdu ir toliau gyvena. Nes kokia prasmė mirti.
5. Turi šunį. Arba kokį kitą gyvūną. Šunys gyvena trumpiau nei žmonės, tad per šuns gyvenimą nihilistas spėja LABAI prie jo prisirišti, o kai šuo po savo trumpo gyvenimo miršta, nihilistas dar kartą visa savo esybe pajunta gyvenimo beprasmybę ir susitaiko su ja. Arba ne.
6. Išsilaisvina iš besąlygiško noro ką nors pasiekti. Nihilistui nesvarbu, ar jis darys kažką, ar ne. Juk nesvarbu.
7. Rūko ir geria arba nerūko ir negeria, nes koks skirtumas.
8. Skaito viską apie nihilizmą, nes daugiau nieko skaityti neverta. (Ir priklauso fb grupei ‘casual nihilism’, nes netgi mūsų nihilistui patinka geri memes. Nes gi vienodai šviečia.)
9. Kiekvieną dieną vis iš naujo sprendžia, ar susitaikyti su pasaulio niekybe ir gyventi toliau, ar vis dėlto nesusitaikyti (nes mūsų nihilistas yra maištautojas!) ir numirti gi pagaliau.
10. Iki pakvaišimo skaito Nietzsche, Kierkegaard ir Sartre. (Gal netgi mintinai cituoja ‘Baimę ir drebėjimą’)
11. Nėra kvailas ir supranta, kad „Vilniaus pokeryje” nėra nihilistinių temų. Ir supranta, kad prasmės nesusikursi. (Atsiprašau to, kuris po tokio pareiškimo nusipelnė atsiprašymo)
12. Žvelgia į bedugnę.
13. Jau seniai susitaikė su mintimi, kad nei prisigimdęs vaikų, nei prikūręs meno (prirašęs knygų, pripaišęs paveikslų, prikalęs skulptūrų), nei prisifilosofavęs naujų ‘autentiškų’ idėjų savo trapios egzistencijos niekaip nepratęs.
2020-04-25 16:29
imthatnihilist

de nihilo creavit V

„Tas, kuris kovoja su pabaisomis, turi atidžiai stebėti, kad pats netaptų pabaisa," - rašo vokiečių filosofas nihilistas Frydrichas Nyčė. Tačiau pastebėti, kur žmogus, o kur jo demonai, kartais yra sunku ir riba tarp to, kas realu, neišgalvota, ir to, kas netikra, išnyksta. Tikiu, kad kiekvienas žmogus kovoja asmeninę kovą. Su pasauliu, su aplinkos sąlygomis, su ideologija, o gal net su pačiu savimi. Pastaroji kova yra pats sunkiausias mūšis, nes nuspręsti, kas tu esi, o kas nesi, kur baigiasi tavo idėjos ir prasideda svetimos nuodingos mintys, nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo. Kiekvienas žmogus turi savo kovos su tamsybėmis istoriją. Štai manoji.

Visuomet buvau linkusi į paranoją. Išsigalvodavau dalykus, kurių nebuvo, ir taip jais įtikėdavau, kad tai tapo neatsiejama mano kūno dalimi, mano rutina, laisvalaikio užsiėmimu. Gąsdino vien mintis apie tai, jog kada nors giliausiose mano sąmonės kertėse glūdintys sąmokslai iškils į paviršių ir sunaikins mane. O gal ir visą pasaulį. Štai kokia galinga maniausi esanti. Ar iš tiesų tokia buvau, esu? Greičiausiai ne. Galinga buvo, yra tik toji visa apėmusi tamsuma, tik tos gličios mintys, urios kasdien grasina atimti dalelę mano sielos ir nugramzdinti mano protą į bedugnę, iš kurios nebėra kelio nei atgal, nei žemyn. Tamsumos mane kankino, naikino, valdė kiekvieną mintį ir judesį. Kartais apnikdavo tada, kai to mažiausiai tikėjausi, saulėtą vasaros dieną, kai viskas klojosi gerai ir kai, atrodo, nebuvo dėl ko nerimauti. Glitus sąmokslas lūkuriuodavo namuose, kai grįždavau vakare ir, ramiai atsisėdusi, bandydavau atsikvėpti po sunkios dienos. Tai mane galėjo surasti visur: ir lauke, ir mokykloje, ir mamos glėbyje, net sapne. O sapnai buvo košmarai. Dieną laukdavau, kad naktis kuo greičiau pasibaigtų ir aš galėčiau pailsėti, tačiau vos tik užmerkdavau akis, priešais jas išdygdavo didžiausios mano baimės, kurios versdavo nekantriai laukti aušros. Nors ar verta klausyti to, ką sakau, ar verta skaityti tai, ką rašau? Tikriausiai perdedu ir nėra taip baisu, kaip man atrodo, nes dažniausiai aš klystu. Dar dažniau nuviliu kitus. Visada pralaimiu. Ir esu pasmerkta amžinam kentėjimui dėl savo netobulumo. 

Kiek pamenu save, nuo pat vaikystės buvau ta, kuri niekur nepritapo. Darželyje neturėjau draugų, dažniausiai trindavau sienas vienui viena, lydima keistų bendraamžių žvilgsnių. Net auklėtojos manęs nemėgo ir kalbėdavo su manim kažkaip keistai. Pradinėse klasėse mokiausi prastai, daug draugų nesusiradau, o tie, su kuriais bent pasisveikindavome, vis tik nebuvo tokie keisti, kokia buvau aš. Tiesa, pati sau aš neatrodžiau nei keista, nei bloga, nei dar kažkokia kitokia, bet jau nuo pat vaikystės mano vidus, kažkokios nepaaiškinamos tamsumos bangos, kurias skleidė gal mano kūnas, gal balsas, o gal paprasčiausias žvilgsnis, baidė šalin ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Aš nenorėjau būti keista. Nenorėjau būti viena. Atrodė, kad gyvenimas - socialinis žaidimas, kurio taisyklių aš vienintelė nežinojau. Bet labai norėjau žaisti žaidimą. Norėjau pritapti. Ir pradėjau bendrauti su bendraamžiais taip, kaip jiems įprasta: sakiau tai, ką jie norėjo girdėti, dariau ir tai, ką jie patys darė, ir tai, ko nedrįso. Lyg ir pritapau, metai pagrindinėje mokykloje praėjo ramiai, aš net pradėjau mąstyti taip, kaip mąstė žmonės, su kuriais leidau daugiausiai laiko. Deja, vis tiek nepritapau. Žaidžiau. Ir man visai gerai sekėsi. Bet mano žaidimas buvo kitoks. Sudėtingesnis. Man neužteko vien pritapti, nes tie, kuriems bandžiau įtikti, išėjo, niekada nebegrįžo. Likau viena. Prasidėjo gimnazijos metai. Man viskas nesisekė. Maždaug tuo metu ir susitikau su savo tamsumomis. Jos pabudo mano galvoje kaip balsas, kaip mintys, kaip destruktyvūs nesąmoningi veiksmai. Bijojau, nes buvau tik vaikas. Ir tada tikrai maniau, giliai įtikėjau tuo, kad mirtis gali išspręsti visas problemas. Dabar jau suaugau ir tuo nebetikiu. Mirtis neišsprendžia problemų ir nesuteikia ramybės. Vis dėlto tas mano gyvenimo tarpsnis buvo visai neblogas, tos tamsumos iš tiesų buvo mano mintys, pagaliau nebegalvojau to, ką kiti man grūdo į galvą, pagaliau mąsčiau pati, net jeigu toks mąstymas ir buvo pats nesveikiausias būdas galvoti. Apatiškai suvokiau, kad man nereikia kitų, suvokiau, kad kitų nenoriu, nes esu viena. Per visą gyvenimą nesutikau nė vieno žmogaus, kuris suprastų, ką reiškia ta tamsa, kuri išties ateina ne iš išorės, kuri tūno viduje jau seniai, nesu sutikusi to žmogaus, kuris žinotų, ką reiškia, kai esi varstomas kreivų žvilgsnių, nes žmonės paprasčiausiai užuodžia tai, ką tu nenutuoki turintis. Aš save kaltinu dėl daugybės dalykų. Tačiau nekaltinu dėl to, kad pasidaviau sąmokslui.

Neseniai man suėjo aštuoniolika. Kaip ir per visus gimtadienius, taip ir per aštuonioliktąjį mane aplankė egzistencinė krizė. Apskritai ši krizė, kaip kitus depresija, niekada neapleidžia savo gniaužtų ir nepalieka manęs ramybėje nė dienos; ji visada šalia, pasirengusi kasdienes veiklas ir dalykus sutrypti bei paversti dulkėmis. O aštuonioliktasis gimtadienis buvo vienas baisiausių išbandymų: aš nenorėjau, paniškai bijojau pasilikti viena, bijojau būti su savimi, nes ta diena buvo kritinis taškas. Laukiau, kol ateis tie, kurie privers užsimiršti bent vakarui. Suprantama, visas mano gyvenimas tėra užsimiršimas, tai bėgimas nuo neišvengiamo ir visur paskui sekiojančio absurdo, kuris kaip žaibuojantis juodas lietaus debesis nuolatos kybo man virš galvos. Aš einu į mokyklą, leidžiu laiką su draugais, mokausi, medituoju, žiūriu lėkštus filmus ir antraeilius serialus tik tam, kad užsimirščiau. Bet su malonumu skaitau, o tai yra viena iš mazochizmo apraiškų. Aš nepritariu teiginiui, kad knygos padeda pabėgti nuo realybės (jei iš tiesų padeda, tuomet tos knygos nieko vertos). Gera knyga - sukrečiantis nėrimas gilyn į tamsiausius, labiausiai paslėptus, bet tikriausius realybės klodus; čia nėra atsakymų ir sprendimų, kaip palengvinti sau gyvenimą, čia yra tik dar daugiau klausimų, priverčiančių susimąstyti. O tai darau - skaitau - su malonumu, net jei žinau, kad naktį nuo minčių nebegalėsiu užmigti, net jeigu nutuokiu, kad mintyse vėl pradėsiu kėsintis į savo pačios gyvybę, net jei esu tikra, kad tai atneša žinojimą, o žinojimas mūsų laikais yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui. Gerai, kad aš galiu rašyti. Kitaip visas tas žinojimas, visi demonai, žiaurumai ir tamsumos taip nualintų mano kūną, sielą, kad iš jų nieko nebeliktų. Žinojimas - kelias link tiesios ir nors pats gyvenimas ir yra tiesos ieškojimas, ta tiesa (ir ieškojimas) yra tokia skausminga, kad pražudo didžius protus, veda link beprotybės, savižudybės ar - dar blogiau - masinės žmogžudystės. Seniau niekada nemaniau, kad galėčiau būti linkusi į smurtą, bet dabar tikiu, kad kada nors ir man prireiks eiti į ringą bei primušti ką nors - kažką - iki sąmonės netekimo, kad pačios sąmonė bent šiek tiek prašviesėtų ir nesijausčiau (kaip dabar) nuolatos esanti bardo būsenoje. Manau, kad daug šiuolaikinių žmonių jaučiasi esantys bardo būsenoje. Jie ir yra.

Dar manau, kad didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema yra nesugebėjimas įvertinti to, ką jis šiuo metu turi. Mes visi, tie šiuolaikiniai žmonės, norime būto gražesni, stilingesni, turėti daugiau pinigų, įsigyti didesnį namą ar naujesnę mašiną, norime turėti gražių rūbų, valgyti daug ir skaniai nestorėdami, norime būti populiarūs ir turėti daug draugų, trokštame, kad visos mūsų problemos išnyktų, bet vos tik išsisprendžia viena, tuoj atsiranda kita už praėjusią dar baisesnė problema.  O aš... aš paprasčiausiai nebenoriu gyventi tamsoje, neretai trokštu tiesiog nebematyti to, kas dedasi aplink. Trokštu bent vieną dieną pabudusi ryte norėti išlipti iš lovos. Noriu turėti jėgų rašyti, kurti, mokytis, paprasčiausiai džiaugtis tuo, ką turiu. Bet negaliu. Žinau, kad daug žmonių paaukotų bet ką, kad tik galėtų gyventi mano gyvenimą, numanau, kad kiti jiems duotus talentus išnaudotų daug efektyviau ir nesiskųstų. Bet aš nesu viena iš tų žmonių. Negaliu niekam sutelkti nei jėgų, nei dėmesio. Anksčiau mane žavėję dalykai neteko prasmės ir dabar atrodo pernelyg juokingi. Prisimenu, jog dar visai neseniai mano gyvenime buvo toks laikas, kai galėjau atsiriboti nuo to, kas mane gniuždo, kai mokėjau nekreipti dėmesio savąją tamsumą. Pamenu, kad buvau ten, pasaulyje, bet tuo pačiu ir nebuvau. Klajojau kažkur savo mintyse, svajojau apie ateitį, apie tobulą gyvenimą, kurio niekada neturėsiu, apie tikrą džiaugsmą, kurio niekada nepatirsiu. Gyvenau savo mintyse, mitau vien svajonėmis ir lūkesčiais, kuriems nelemta išsipildyti. Realybė man nebeegzistavo, o gal tiesiog nė minutės ilgiau nebegalėjau joje ištverti, man mirtinai reikėjo už kažko užsikabinti, kažkur pabėgti, kad tik nematyčiau to, kas dedasi aplinkui to, kas dedasi manyje. Man palengvėjo, tikrai, gyvendama savo išgalvotame pasaulyje aš jaučiausi puikiai, vėl pradėjau gerai miegoti, valgyti, manęs nebekamavo košmarai, kasdien nepersekiojo nerimas, mano demonai nutilo, mintys tvarkingai susidėliojo į sakinius, galvoje buvo kaip niekad ramu ir gera. Atrodo, daugiau pasaulyje nieko nereikia. Jei realybė kartais ir nusigaudavo iki mano širdies, prasiveržusi per visus akmeninius šarvus, tai ji nesugebėdavo manęs iki galo priblokšti, aš tik akimirkai sustodavau ir kažkur viduje sudrebėdavo mano siela, tačiau net nespėdavau pajusti to tikro skausmo, nes mane ir vėl apglėbdavo rausvi išgalvoto gyvenimo sparnai. Aš skridau ir su gailesčiu žvelgiau į tuos, kurie neturėjo sparnų, tuos, kurie vis dar buvo realybėje ir niekaip negebėjo iš jos išsivaduoti. Norėjau, kad ši būsena niekada nesibaigtų. Deja, ji truko neilgai. Grožis baigėsi. Sugrįžo tikrovė. Nebegalėjau, nebesugebėjau daugiau užsidaryti savyje, nebemokėjau pabėgti į savo svajones, kai tik bandydavau tai padaryti, kažkas nutrūkdavo, kažkoks blokas sutrukdydavo  man pakilti. Taigi likau žudančioje tikrovėje, kuri kasdien siurbė mano gyvybės syvus, kankino vis labiau, labiau, tarsi sadistė, trokštanti mano kančių. Nebegalėjau miegoti, nes vos užmerkus akis į galvą lysdavo pačios juodžiausios mintys, rodydavosi patys šlykščiausi veidai, kūnai, kurių dar nerodė jokiame siaubo filme. Nebegalėjau ir valgyti, nes maisto skonis tapo atgrasus, jį valgydama jaučiau šleikštulį. Negalėjau su niekuo bendrauti ir niekam pažvelgti į akis, vėl norėjau tik užsidaryti namuose ir būti ten viena iki tos dienos, kai ateis pasaulio pabaiga. Tačiau vos tik užsidarydavo namų durys ir aš likdavau vienui viena, eidavau iš proto, tas protas kybojo ant labai plonos ribos.  Iš tiesų aš net nežinau, ką tada galvojau, mano protas buvo mėsmalė, mano galva buvo chaotiška audra, iracionalumo katilas, kur nebuvo jokių prošvaisčių ar logikos. Skendau, bet negalėjau nuskęsti.

Gerai, kad, kaip ir visos audros, ši taip pat baigėsi. Bent jau iš dalies. Ir kuo toliau, tuo geriau aš išmokstu gyventi su savimi ir su aplinkiniais. Žinau, kad yra žmonių, kurie labai nori mane mylėti. Ir, dėl Dievo meilės, aš stengiuosi, kad jiems būtų kuo lengviau tai padaryti.
2020-03-25 17:06
imthatnihilist

de nihilo creavit IV

Skęstu savo mintyse. Mintys tikrai yra toks dalykas, kuriame galima paskęsti. Minčių juk būna visokių: ir blogų, ir gerų, ir sąmoningų, ir nežinia iš kur atsiradusių; mintys būna žodžiai, piešiniai, spalvos ir veidai, šviesos ir miškai, gimimas, mirtis. Skęstu visame tame. Ar bent viena iš tų minčių yra geniali idėja? Kažin. Bet aš skęstu savo mintyse, tvirtai tai žinau, o skęsti savo mintyse yra daug geriau nei apsikrauti svetimomis genialiomis idėjomis, kurios tinka tik tam svetimajam. Žinau, kad gal nesu pati geriausia ar nuostabiausia, bet turiu savo mintis, savo žiaurias, chaotiškas, nestabilias ir kartais iracionalias mintis, kurios mane padaro kitokią. Vienintelę. Net kai visi sako, jog turiu suvaldyti savųjų bangų šėlsmą ir jūrą paversti tvenkiniu. Nejudančiu vandeniu, jame neva pamatysiu didžiąją prasmę. Ar pavyks? Juk didžiosios prasmės nėra. Mes tik bandome save įtikinti ta egzistencijos pasakėle, neva mes svarbūs. Bet iš tiesų ne. We are matter, but we don't.

Vėlus vakaras. Darau tai, ką įprastai darau vakarais: bandau nusiraminti ir įtikinti save, kad viskas gerai. Bet kas yra įtikinėjimas, *savęs* įtikinėjimas, nuosavų minčių prievartinė metamorfozė? Tai tik proto krušimas. Negalima kitų mokyti gyventi, nes tai rodo, kad pats gyventi dar neišmokai. O dar labiau negalima savęs mokyti kaip gyventi, nes argi nieko nemokantis mokinys moko kitą nieko nemokantį mokinį? Galbūt ir yra teisingas būdas gyventi, o gal ir nėra. Niekas nežino. Nė vienas inspiratorius nežino, ar jų metodas teisingas. Todėl niekas neturi teisės bandyti gyventi gyvenimą taip, kaip *reikia*. Gyvenimas nėra kelionė, nes gyvenimas neturi galutinio tikslo (galutinis gyvenimo tikslas visiems ir visada yra mirtis, bet argi kas nors iš tiesų nori jį pasiekti? Mes bijome mirties, o kai kuriuos ji žavi savo paslaptingumu. Vieni garbina mirti kaip tikrąjį dievą, bet aš manau, kad mirtis - tai dar vienas procesas, kaip ir gyvenimas. Mirtis yra taškas, bet gyvenimas, laikas - plokščias ratas. Vis dėlto šiuo atveju gyvenimo kaip kelionės tikslas yra vienodas.) Gyvenimas iš tikrųjų yra kaip muzika. Nelaukiame, kol muzika baigsis, mėgaujamės jos garsu, melodingumu bei įvairiomis variaciomis. Aukštomis ir žemomis natomis. Todėl ir gyvenimu derėtu džiaugtis kaip procesu, kuriame pilna ir gerų, ir blogų patirčių. Gyvenimas - ne žaidimas, jame nėra nugalėtojų. Yra tik tie, kurie džiaugėsi filmu, tie, kurie dalyvavo speltaklyje ir, paskutinieji bei labiausiai nuskriausti, tie, kurie prasukinėjo video, kad surastų geriausią dalį, bet, jos neradę, priėjo pabaigą, o atsukti atgal nebeturėjo galimybės.

Taigi palaimingai skęstu savo mintyse. Klausausi melodingos jų bangų mūšos, mano širdis daužosi iš nuolatinio nerimo, o protas sako, kad jam jau niekas neberūpi. Nors ir bandau nusiraminti, nė velnio aš nenusiraminau. Meditacija per headspace? Tikriausiai ne man. Pavargau klausyti, kaip kiti žmonės moko teisingo gyvenimo. Pavargau pati save įtikinėti, kad kažkur yra kažkoks teisingas būdas gyventi. Noriu tiesiog pasimėgauti muzika. Pasidžiaugti gyvenimu kaip procesu, kuriame keičiuosi ir galų gale, visai kaip Josefas K., mirsiu. Bet mirtis nebus taškas. Tik plokščio rato - laiko - dalis.
2020-03-08 19:00
imthatnihilist

de nihilo creavit III

Labai lengva pasakyti, kad dėl problemų ir nenusisekimų tavo gyvenime yra kaltas kažkas kitas, tik ne tu. Labai lengva kaltinti kitus žmones, vadinti juos savo gyvenimo piktadariais ir versti kaltę tiems, kurie šalia. Turbūt sunkiausia yra suprasti, kad dėl visų savo klaidų, dėl visų nesisupratimų savo gyvenime ir dėl kiekvienos iškylančios problemos esi kaltas tik tu pats.

Aš vis dar negliu su tuo susitaikyti. Negaliu patikėti, kad pati susikuriu problemas, kurių man niekaip nesiseka išspręsti. Vis dar negaliu sau pripažinti, kad tai aš atstumiu žmones, kurie man nori tik gero ir kurie yra pasiryžę mylėti mane nepaisydami mano asocialumo, uždarumo bei vis dažniau pasikartojančių pykčio proveržių. Turbūt aš tik bijau. Kaip visada. Tiesiog bijau, kad negebėsiu mylėti kito žmogaus taip, kaip jis myli mane, tad ilgainiui galvoje ima bręsti idėjos, jog tai tas žmogus kaltas dėl mano skausmo ir pykčio, kadangi tas žmogus iš tiesų manęs nemyli, jis tik apsimeta mylįs, nes kaip galima mylėti tokią moterį kaip aš?

Aš nekuriu santykių. Manau, tik juos griaunu. Ir niekad nepripažįstu sau, kad tai aš esu ta griaunamoji galia. Kodėl taip yra? Kodėl aš tokia? Gal dėl to, jog man nuolatos visi nepailsdami kartojo, jog reikia tiesiog pakeisti požiūrį, į viską pažvelgti pozityviau, tuomet problemos išsipręs, o skausmas atlėgs. Tereikia dėkoti už tai, ką turi, tereikia pasikalbėti su nekenčiama ir nekenčiančia motina, tereikia prieš miegą apie nieką negalvoti ir kaipmat užmigsi, tereikia mažiau nervintis ir leisti kitiems mylėti tave. Gali padėti Dievas ir maldos, meditacija, joga, pasivaikščiojimai. Ir visų tų dalykų aš neminėčiau, jei jie nebūtų išbandyti ar nebūtų... neįmanomi.

Nekenčiu žmonių, kurie taip kalba. Nekenčiu žmonių, kurie tiesiog gali būti laimingi ir dėl nieko nesirūpinti, nes pavydžiu jiems. Ir aš noriu būti tokia. Noriu nuolatos juoktis ir dėl nieko nesijaudinti, noriu, kad žmonėms būtų malonu su manimi bendrauti ir po kiek laiko, viską pagaliau supratę, jie nenusisuktų. Noriu turėti tikslą, įžvelgti prasmę, tikėti Dievu ir patikėti, jog tai, ką darau, yra reikšminga. Nenoriu kasdien trokšti pasilikti lovoje. Nenoriu rašyti siaubo istorijų. Nenoriu būti liūdna ir nebenoriu daugiau atstumti mane mylinčių žmonių. Bet aš tai darau, kasdien, visada.

Sunku išpažinti savo klaidas. Dar sunkiau išpažinti nuodėmes. Tačiau užvis sunkiausia suvokti, jog tai tu esi savo esybės priešas ir būtent save turi nugalėti, jei nori turėti tokį gyvenimą, apie kurį svajoji.

Bet aš per silpna ir kartu per stipri, kad su savimi kovočiau.

PS: Žinau, kad visi turėtume nustoti ieškoti laimės. Reikia ieškoti prasmės. Nes niekas niekada negali būti iki galo laimingas.
2020-02-27 10:57
imthatnihilist

de nihilo creavit II

Tokį laiką aš vadinu balansavimu ant dantų siūlo ribos - kai, rodos, dar nieko blogo nenutiko, širdis kaip ir rami, galvos beveik neskauda, ryte gali pabusti ir daryti tai, ką reikia daryti, ir per dieną gal nė karto, o gal tik vieną menką kartelį susimąstai, kas būtų, jei nebūtum, jei tau atsakymas į klausimą būti ar nebūti jau šiandien vakare, prie pat vidurnaktį būtų atrastas. Taigi, kai per visą dieną, o gal per visą savaitę tokių minčių į galvą neateina, tas keistas, lūkuriuojantis pilkšvas šmėklius vis tik tau virš galvos vietoj dangaus, vietoj lietaus, vietoj sielos plauko ir... lūkuriuoja. Jis negniaužia tau gerklės savo iš pažiūros šakas primenančiais pirštais (vos prisiliečia, iškart supranti, kad tie pirštai - ne šakos, tai kažkas kito, kažkas lipnaus, šlykštaus ir šalto), jis tiesiog laukia. Ko laukia - nežinai. Tik žinai, kad dabar, šią akimirką tau nieko nedaro. O visa kita kaip ir nesvarbu. Nes tada tu esi arčiausiai to, ką galima pavadinti buvimu - tai vienintelis buvimas, kurį tu prisimeni, tai vienintelis egzistencijos taškas, kurį tu gali pavadinti gyvenimu ir pasakyti - taip, aš gyvenu. Vieniems tai kasdienybė, kitiems siekiamybė, o tau tai gurkšnis šviežio, tikro oro, kurį tomis akimirkomis vartoji taip, kaip vartoji plastiką - tvirtai, neapgalvotai ir daug be jokios priežasties. Tad tokį laiką aš vadinu balansavimu. Užtenka vieno postūmio ir viskas užsibaigs. Tu niekad nežinai, kada tavasis šmėklius, tavasis šešėlis (ar jis tas, kurio nenori pripažinti tu, ar tai jis nenori tavęs pripažinti esančios - ir dėl to nori tave sunaikinti?), kita tavo sielos dalis, tavo id sutelks jėgas ir vėl puls, kada jo tarsi grynasis vanduo visa apsemiantys gniaužtai, išsišakoję vandeningi pirštai vėl apims visa - tavo kūną, tavo protą, mintis ir tai, kaip tu pažįsti pasaulį - visą tave ir tokiu būdu taps tavimi. Gali nutikti kažkas baisaus ir tu staiga nebesuvoksi, kas ecce homo ir kam to reikia. Tačiau gali ir nieko nenutikti. Gali pabusti vieną rytą ir tas lūkuriuojantysis daugiau nebelūkuriuos, jis veiks. Gali tai nutikti ir naktį - kai pabusi paryčiais, ketvirtą pragaro valandą, ir daugiau nebegalėsi užmigti, nes tai - kam būti, jei nebūti. Bet kas, visui viskas gali nutikti šiąnakt, rytoj ryte, bet dabar - aš balansuoju ir aš lūkuriuoju.


1 2
[iš viso: 11]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą