de nihilo creavit V

„Tas, kuris kovoja su pabaisomis, turi atidžiai stebėti, kad pats netaptų pabaisa," - rašo vokiečių filosofas nihilistas Frydrichas Nyčė. Tačiau pastebėti, kur žmogus, o kur jo demonai, kartais yra sunku ir riba tarp to, kas realu, neišgalvota, ir to, kas netikra, išnyksta. Tikiu, kad kiekvienas žmogus kovoja asmeninę kovą. Su pasauliu, su aplinkos sąlygomis, su ideologija, o gal net su pačiu savimi. Pastaroji kova yra pats sunkiausias mūšis, nes nuspręsti, kas tu esi, o kas nesi, kur baigiasi tavo idėjos ir prasideda svetimos nuodingos mintys, nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo. Kiekvienas žmogus turi savo kovos su tamsybėmis istoriją. Štai manoji.

Visuomet buvau linkusi į paranoją. Išsigalvodavau dalykus, kurių nebuvo, ir taip jais įtikėdavau, kad tai tapo neatsiejama mano kūno dalimi, mano rutina, laisvalaikio užsiėmimu. Gąsdino vien mintis apie tai, jog kada nors giliausiose mano sąmonės kertėse glūdintys sąmokslai iškils į paviršių ir sunaikins mane. O gal ir visą pasaulį. Štai kokia galinga maniausi esanti. Ar iš tiesų tokia buvau, esu? Greičiausiai ne. Galinga buvo, yra tik toji visa apėmusi tamsuma, tik tos gličios mintys, urios kasdien grasina atimti dalelę mano sielos ir nugramzdinti mano protą į bedugnę, iš kurios nebėra kelio nei atgal, nei žemyn. Tamsumos mane kankino, naikino, valdė kiekvieną mintį ir judesį. Kartais apnikdavo tada, kai to mažiausiai tikėjausi, saulėtą vasaros dieną, kai viskas klojosi gerai ir kai, atrodo, nebuvo dėl ko nerimauti. Glitus sąmokslas lūkuriuodavo namuose, kai grįždavau vakare ir, ramiai atsisėdusi, bandydavau atsikvėpti po sunkios dienos. Tai mane galėjo surasti visur: ir lauke, ir mokykloje, ir mamos glėbyje, net sapne. O sapnai buvo košmarai. Dieną laukdavau, kad naktis kuo greičiau pasibaigtų ir aš galėčiau pailsėti, tačiau vos tik užmerkdavau akis, priešais jas išdygdavo didžiausios mano baimės, kurios versdavo nekantriai laukti aušros. Nors ar verta klausyti to, ką sakau, ar verta skaityti tai, ką rašau? Tikriausiai perdedu ir nėra taip baisu, kaip man atrodo, nes dažniausiai aš klystu. Dar dažniau nuviliu kitus. Visada pralaimiu. Ir esu pasmerkta amžinam kentėjimui dėl savo netobulumo. 

Kiek pamenu save, nuo pat vaikystės buvau ta, kuri niekur nepritapo. Darželyje neturėjau draugų, dažniausiai trindavau sienas vienui viena, lydima keistų bendraamžių žvilgsnių. Net auklėtojos manęs nemėgo ir kalbėdavo su manim kažkaip keistai. Pradinėse klasėse mokiausi prastai, daug draugų nesusiradau, o tie, su kuriais bent pasisveikindavome, vis tik nebuvo tokie keisti, kokia buvau aš. Tiesa, pati sau aš neatrodžiau nei keista, nei bloga, nei dar kažkokia kitokia, bet jau nuo pat vaikystės mano vidus, kažkokios nepaaiškinamos tamsumos bangos, kurias skleidė gal mano kūnas, gal balsas, o gal paprasčiausias žvilgsnis, baidė šalin ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Aš nenorėjau būti keista. Nenorėjau būti viena. Atrodė, kad gyvenimas - socialinis žaidimas, kurio taisyklių aš vienintelė nežinojau. Bet labai norėjau žaisti žaidimą. Norėjau pritapti. Ir pradėjau bendrauti su bendraamžiais taip, kaip jiems įprasta: sakiau tai, ką jie norėjo girdėti, dariau ir tai, ką jie patys darė, ir tai, ko nedrįso. Lyg ir pritapau, metai pagrindinėje mokykloje praėjo ramiai, aš net pradėjau mąstyti taip, kaip mąstė žmonės, su kuriais leidau daugiausiai laiko. Deja, vis tiek nepritapau. Žaidžiau. Ir man visai gerai sekėsi. Bet mano žaidimas buvo kitoks. Sudėtingesnis. Man neužteko vien pritapti, nes tie, kuriems bandžiau įtikti, išėjo, niekada nebegrįžo. Likau viena. Prasidėjo gimnazijos metai. Man viskas nesisekė. Maždaug tuo metu ir susitikau su savo tamsumomis. Jos pabudo mano galvoje kaip balsas, kaip mintys, kaip destruktyvūs nesąmoningi veiksmai. Bijojau, nes buvau tik vaikas. Ir tada tikrai maniau, giliai įtikėjau tuo, kad mirtis gali išspręsti visas problemas. Dabar jau suaugau ir tuo nebetikiu. Mirtis neišsprendžia problemų ir nesuteikia ramybės. Vis dėlto tas mano gyvenimo tarpsnis buvo visai neblogas, tos tamsumos iš tiesų buvo mano mintys, pagaliau nebegalvojau to, ką kiti man grūdo į galvą, pagaliau mąsčiau pati, net jeigu toks mąstymas ir buvo pats nesveikiausias būdas galvoti. Apatiškai suvokiau, kad man nereikia kitų, suvokiau, kad kitų nenoriu, nes esu viena. Per visą gyvenimą nesutikau nė vieno žmogaus, kuris suprastų, ką reiškia ta tamsa, kuri išties ateina ne iš išorės, kuri tūno viduje jau seniai, nesu sutikusi to žmogaus, kuris žinotų, ką reiškia, kai esi varstomas kreivų žvilgsnių, nes žmonės paprasčiausiai užuodžia tai, ką tu nenutuoki turintis. Aš save kaltinu dėl daugybės dalykų. Tačiau nekaltinu dėl to, kad pasidaviau sąmokslui.

Neseniai man suėjo aštuoniolika. Kaip ir per visus gimtadienius, taip ir per aštuonioliktąjį mane aplankė egzistencinė krizė. Apskritai ši krizė, kaip kitus depresija, niekada neapleidžia savo gniaužtų ir nepalieka manęs ramybėje nė dienos; ji visada šalia, pasirengusi kasdienes veiklas ir dalykus sutrypti bei paversti dulkėmis. O aštuonioliktasis gimtadienis buvo vienas baisiausių išbandymų: aš nenorėjau, paniškai bijojau pasilikti viena, bijojau būti su savimi, nes ta diena buvo kritinis taškas. Laukiau, kol ateis tie, kurie privers užsimiršti bent vakarui. Suprantama, visas mano gyvenimas tėra užsimiršimas, tai bėgimas nuo neišvengiamo ir visur paskui sekiojančio absurdo, kuris kaip žaibuojantis juodas lietaus debesis nuolatos kybo man virš galvos. Aš einu į mokyklą, leidžiu laiką su draugais, mokausi, medituoju, žiūriu lėkštus filmus ir antraeilius serialus tik tam, kad užsimirščiau. Bet su malonumu skaitau, o tai yra viena iš mazochizmo apraiškų. Aš nepritariu teiginiui, kad knygos padeda pabėgti nuo realybės (jei iš tiesų padeda, tuomet tos knygos nieko vertos). Gera knyga - sukrečiantis nėrimas gilyn į tamsiausius, labiausiai paslėptus, bet tikriausius realybės klodus; čia nėra atsakymų ir sprendimų, kaip palengvinti sau gyvenimą, čia yra tik dar daugiau klausimų, priverčiančių susimąstyti. O tai darau - skaitau - su malonumu, net jei žinau, kad naktį nuo minčių nebegalėsiu užmigti, net jeigu nutuokiu, kad mintyse vėl pradėsiu kėsintis į savo pačios gyvybę, net jei esu tikra, kad tai atneša žinojimą, o žinojimas mūsų laikais yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui. Gerai, kad aš galiu rašyti. Kitaip visas tas žinojimas, visi demonai, žiaurumai ir tamsumos taip nualintų mano kūną, sielą, kad iš jų nieko nebeliktų. Žinojimas - kelias link tiesios ir nors pats gyvenimas ir yra tiesos ieškojimas, ta tiesa (ir ieškojimas) yra tokia skausminga, kad pražudo didžius protus, veda link beprotybės, savižudybės ar - dar blogiau - masinės žmogžudystės. Seniau niekada nemaniau, kad galėčiau būti linkusi į smurtą, bet dabar tikiu, kad kada nors ir man prireiks eiti į ringą bei primušti ką nors - kažką - iki sąmonės netekimo, kad pačios sąmonė bent šiek tiek prašviesėtų ir nesijausčiau (kaip dabar) nuolatos esanti bardo būsenoje. Manau, kad daug šiuolaikinių žmonių jaučiasi esantys bardo būsenoje. Jie ir yra.

Dar manau, kad didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema yra nesugebėjimas įvertinti to, ką jis šiuo metu turi. Mes visi, tie šiuolaikiniai žmonės, norime būto gražesni, stilingesni, turėti daugiau pinigų, įsigyti didesnį namą ar naujesnę mašiną, norime turėti gražių rūbų, valgyti daug ir skaniai nestorėdami, norime būti populiarūs ir turėti daug draugų, trokštame, kad visos mūsų problemos išnyktų, bet vos tik išsisprendžia viena, tuoj atsiranda kita už praėjusią dar baisesnė problema.  O aš... aš paprasčiausiai nebenoriu gyventi tamsoje, neretai trokštu tiesiog nebematyti to, kas dedasi aplink. Trokštu bent vieną dieną pabudusi ryte norėti išlipti iš lovos. Noriu turėti jėgų rašyti, kurti, mokytis, paprasčiausiai džiaugtis tuo, ką turiu. Bet negaliu. Žinau, kad daug žmonių paaukotų bet ką, kad tik galėtų gyventi mano gyvenimą, numanau, kad kiti jiems duotus talentus išnaudotų daug efektyviau ir nesiskųstų. Bet aš nesu viena iš tų žmonių. Negaliu niekam sutelkti nei jėgų, nei dėmesio. Anksčiau mane žavėję dalykai neteko prasmės ir dabar atrodo pernelyg juokingi. Prisimenu, jog dar visai neseniai mano gyvenime buvo toks laikas, kai galėjau atsiriboti nuo to, kas mane gniuždo, kai mokėjau nekreipti dėmesio savąją tamsumą. Pamenu, kad buvau ten, pasaulyje, bet tuo pačiu ir nebuvau. Klajojau kažkur savo mintyse, svajojau apie ateitį, apie tobulą gyvenimą, kurio niekada neturėsiu, apie tikrą džiaugsmą, kurio niekada nepatirsiu. Gyvenau savo mintyse, mitau vien svajonėmis ir lūkesčiais, kuriems nelemta išsipildyti. Realybė man nebeegzistavo, o gal tiesiog nė minutės ilgiau nebegalėjau joje ištverti, man mirtinai reikėjo už kažko užsikabinti, kažkur pabėgti, kad tik nematyčiau to, kas dedasi aplinkui to, kas dedasi manyje. Man palengvėjo, tikrai, gyvendama savo išgalvotame pasaulyje aš jaučiausi puikiai, vėl pradėjau gerai miegoti, valgyti, manęs nebekamavo košmarai, kasdien nepersekiojo nerimas, mano demonai nutilo, mintys tvarkingai susidėliojo į sakinius, galvoje buvo kaip niekad ramu ir gera. Atrodo, daugiau pasaulyje nieko nereikia. Jei realybė kartais ir nusigaudavo iki mano širdies, prasiveržusi per visus akmeninius šarvus, tai ji nesugebėdavo manęs iki galo priblokšti, aš tik akimirkai sustodavau ir kažkur viduje sudrebėdavo mano siela, tačiau net nespėdavau pajusti to tikro skausmo, nes mane ir vėl apglėbdavo rausvi išgalvoto gyvenimo sparnai. Aš skridau ir su gailesčiu žvelgiau į tuos, kurie neturėjo sparnų, tuos, kurie vis dar buvo realybėje ir niekaip negebėjo iš jos išsivaduoti. Norėjau, kad ši būsena niekada nesibaigtų. Deja, ji truko neilgai. Grožis baigėsi. Sugrįžo tikrovė. Nebegalėjau, nebesugebėjau daugiau užsidaryti savyje, nebemokėjau pabėgti į savo svajones, kai tik bandydavau tai padaryti, kažkas nutrūkdavo, kažkoks blokas sutrukdydavo  man pakilti. Taigi likau žudančioje tikrovėje, kuri kasdien siurbė mano gyvybės syvus, kankino vis labiau, labiau, tarsi sadistė, trokštanti mano kančių. Nebegalėjau miegoti, nes vos užmerkus akis į galvą lysdavo pačios juodžiausios mintys, rodydavosi patys šlykščiausi veidai, kūnai, kurių dar nerodė jokiame siaubo filme. Nebegalėjau ir valgyti, nes maisto skonis tapo atgrasus, jį valgydama jaučiau šleikštulį. Negalėjau su niekuo bendrauti ir niekam pažvelgti į akis, vėl norėjau tik užsidaryti namuose ir būti ten viena iki tos dienos, kai ateis pasaulio pabaiga. Tačiau vos tik užsidarydavo namų durys ir aš likdavau vienui viena, eidavau iš proto, tas protas kybojo ant labai plonos ribos.  Iš tiesų aš net nežinau, ką tada galvojau, mano protas buvo mėsmalė, mano galva buvo chaotiška audra, iracionalumo katilas, kur nebuvo jokių prošvaisčių ar logikos. Skendau, bet negalėjau nuskęsti.

Gerai, kad, kaip ir visos audros, ši taip pat baigėsi. Bent jau iš dalies. Ir kuo toliau, tuo geriau aš išmokstu gyventi su savimi ir su aplinkiniais. Žinau, kad yra žmonių, kurie labai nori mane mylėti. Ir, dėl Dievo meilės, aš stengiuosi, kad jiems būtų kuo lengviau tai padaryti.