De nihilo creavit V

Kartais ambicijos ir norų bei troškimų trūkumas manyje ima gąsdinti ne tik kitus žmones, bet ir mane pačią. Atrodo, kad tikrai nieko nenoriu. Visai ne todėl, kad esu nedėkinga už tai, ką turiu, ir ne dėl to, kad noriu daugiau, noriu kažko kito, nes tai, ką turiu, manęs nebepatenkina. Visai ne. Aš tiesiog nieko nebenoriu. Ir ateityje savęs niekur nematau. Kol draugai, kurso žmonės, grupės žmonės ir bendragyventojai planuoja savo laiką ir svarsto apie tai, ką veiks pavasario semestrą, ką darys po bakalauro studijų, ir mąsto apie patraukliausias įsidarbinimo perspektyvas, aš tyliai sėdžiu ir pamažu vis labiau bąlu iš mažo siaubo, kuris, kaip ir visos kitos emocijos pastaruoju metu, išties yra labai mažas bei, kaip visos baimės ir nerimai pastaruoju metu, sutraukia man žarnas taip, kad kelias dienas negaliu valgyti. Tad tyliu, nes neturiu ko pasakyti. Nes prieš akis pagalvojus apie ateitį po keleto metų man neiškyla jokie vaizdai. Nes apie žmones aš daugiau nebegalvoju kaip apie artimuosius ir pažįstamus - atrodo, kad nei artimiesiems, nei pažįstamiems nelabai rūpi kitas žmogus. Ir kaip seniau skendau skausme, (o kartais dar jame paskęstu, ypač sapnuose) taip dabar skęstu niekybėje ir apatijoje.

Hesė „Sidhartoje" kalbėjo, kad nieko nenorintis ir jokių žemiškųjų troškimų nevaldomas žmogus galiausiai išsilaisvina iš materialiojo kalėjimo ir geba pamatyti tai, kas išties svarbu. Tikriausiai tai, kas išties svarbu, yra kokie nors dvasiniai dalykai. Aš nežinau. Nes nors ir nieko nebenoriu, niekas nebepatraukia man akies ir apie rytojų aš pagalvoju tik tada, kai jis ateina, ir tada aš meldžiuosi visiems abejingiems ir neegizstuojantiems dievams, kad bent ši diena man atneštų mažiau skausmo, nes jau nebegaliu sulaukti, kada gi ta diena baigsis - tik tada aš suprantu, kad lyg ir turėčiau būti išsilaisvinusi iš visų žemųjų, žemiškųjų troškimų ir dabr gi turėčiau pajusti tą laisvę, kurią taip reklamavo Buda, (ar tai dar vienas antikapitalistinis reklaminis triukas?) bet ji kažkokia keista, ta laisvė.

Nuo dalykų, patirčių ir ateities priklausantis žmogus bent jau turi ką veikti. Jis svarsto, kaip paversti save produktyvumo mašina, jis planauoja savo kitą kelionę į Japoniją, jis galvoja ne tik apie tai, kuo aistringai užims save ateinančią dieną, ateinančią savaitę, mėnesį, bet ir ateinančius metus. O tada taupo pinigus kelionėms, batams, maistui, papuošalams, galiausiai karstui ir gražiai vietai kapinėse. O nieko nebenorintis žmogus neturi ir ką veikti, tad gyvenimas tampa itin nuobodus. Labai nuobodus. Nėra ką veikti, nes nenoriu nieko veikti. O nenoriu nieko veikti, nes nėra nieko, ką norėčiau veikti. Miegas, seniau buvęs išsigelbėjimas, dabar nebetraukia. Skaitymas reikalauja per daug pastangų, o rašymas atrodo melas. Valgymas atrodo toks beprasmiškas, nes po kelių valandų vis tiek vėl reikės valgyti, tad kam?

Apatija, abejingumas yra baisus dalykas. Gąsdinantis dalykas. Jau geriau norėčiau dalykų. Jau geriau būčiau tipinis kapitalistinės visuomenės žmogus, per didžiuosius išpardavimus prekybos centruose kitiems žmonėms raunantis galvas. Tai bent gyvenimas. Normalus, įdomus ir kvapą gniaužiantis gyvenimas. Bent būtų ką papasakoti anūkams ar jaunesniajai kartai. O dabar...